Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

„miško darbuose rašytojas ištvėrė tik savaitę; paskui su 39,6 laipsnių temperatūra, klebetuojančia širdimi, svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, paskui vėl buvo sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai atsisakius, pervestas į klipatas“. Laikomi pusbadžiu, vos paeinantys sutinusiomis kojomis, nuolat daužomi prižiūrėtojų ir kitų išgamų, lietuvių inteligentai siekė ne tik išgyventi, bet ir išlikti orūs.
Vienas būdų apsaugoti savo vidinę laisvę - atsiriboti nuo pragariškos tikrovės. B. Sruoga tai bando daryti kurdamas, rašo dramos veikalus (svariausias jų - „Pavasario giesmė“), estetikos, literatūros teorijos straipsnius. Tai leido kiek pakitusios gyvenimo sąlygos: balandžio mėnesį jis buvo paskirtas dirbti raštinėje. Tačiau nuožmi realybė sekino ir fizines, ir dvasines jėgas, širdį dilgino ilgesys, nerimas dėl šeimos. Artėjant frontui lagerį evakavo, išsekęs rašytojas vos galėjo paeiti ir galop susmuko Godentovo dvaro kieme, kur jį ir aptiko sovietų kariai.
Grįžęs į Vilnių, į butą Tauro gatvėje, jis neberado nei žmonos, nei dukros, jos buvo pasitraukusios į Vakarus. Nebepamatys

jų jau niekad.
Rašytojas atkūrė žmogaus prigimčiai ir humanistinei kultūrai priešišką aplinką, jausdamas nenumaldomą skausmą, o drauge - ir dvejones, skepsį. „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ - retoriškai klausė B. Sruoga, pajutęs aukštosios kultūros bejėgiškumą prieš siautėjančius žemiausius instinktus. Sarkastiška ironija ir juodasis humoras (kalinių mušimo, lavonų tampymo scenos) - vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsitverti nuo šaltai apgalvotos, racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos. Stutthofo budeliai vaizduojami kaip pasigailėtinos likimo nuskriaustos kreatūros, retsykiais – netgi su užuojauta, atmiešta humoru. Realūs košmarai, stovėjimas ant nebūties krašto („aš peržengiau mirties ir gyvybės slenkstį, pažvelgiau amžinybei į akis“, - rašė B. Sruoga) skatino susikurti kitokį pasaulį, egzistuojantį pagal laisvos dvasios dėsnius. Pasaulį, kuriame sąmojingas protas, žaisminga atjauta įveikia smurtą.
„Dievų miške“ parodyti du pasauliai - konclagerio realybė ir sukurtasis jos ironiškasis atvaizdas - yra skirtingi savo esme ir paskirtimi. Vienas funkcionuoja, kad griautų ir žudytų, kitas - kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme - tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta.
Literatūroje, vaizduojančioje XX amžiaus pragarą, ši priešprieša labai sugestyvi, nes aukos paprastai yra beginklės ir nuolankios, į smurtą jos negali atsakyti jėga. Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas - susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio, sukeltiems košmarams. Ironiškasis B. Sruogos „Dievų miškas“ - vienas žymiausių literatūros kūrinių - tai įtikinamai paliudija.
Ilgai, per dešimt metų, sovietinė cenzūra neleido spausdinti šio kūrinio - ne tik dėl ironiško „ruskelių“ apibūdinimo, bet turbūt ir dėl nesunkiai atpažįstamų paralelių su lietuvių lemtimis Stalino Siberijos gulaguose. Dabartinis leidinys, parengtas pagal autentišką B. Sruogos rankraštį, leidžia kuo adekvačiau suvokti šio unikalaus veikalo prasmę XX a. genocidiškų sanvartų kontekste.