Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

Šatraminių koplyčios išliko.
Mosėdžio parapijai nuo seno priklausė šie kaimai: Ersla, Baksčiai, Bobeliškė, Budriai, Burniškiai, Būdvietė, Daukšiai, Daukšių Medsėdžiai, Giršinai, Gaubės, Gondlaukė, Igariai, Kernai, Krakės, Kusai, Kulaliai, Ledžiai, Mikulčiai, Naujukai, Nevočiai, Palaukė, Plaušiniai, Palšiai, Paaiškūnis, Rukai, Šakaliai, Šatraminiai, Šaukliai, Šekai-Margiai, Šerkšniai, Šilalė, Šniukščiai, Tauzai, Tėveliai, Udraliai, Virbalai, Žalgiriai, Žebrokai.
1922 m. Mosėdžio klebono Povilo Venckavičiaus pateiktomis žiniomis, parapijoje gyveno 6408 katalikai (šios žinios derintos su 1891 m. statistiniais duomenimis). 1933 m. kalėdodamas klebonas J. Aperavičius parapijoje surašė 7447 asmenis. Vėliau gyventojų skaičius gerokai sumažėjo. L. Šarkausko klebonavimo laikais parapijoje gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Ši parapija buvo gana pamaldi ir nuo 1880 m. iki 1940 m. išugdė 15 kunigų.
Iš seniau Mosėdyje dirbusių kunigų bene ryškiausią pėdsaką paliko P. Venckavičius, dirbęs čia apie 50 metų. Tuo laiku, kai jis atvyko vikarauti į Mosėdį, čia klebonavo Statkevičius. Pastarajam mirus, P. Venckavičius buvo paskirtas klebonu. Jis Mosėdyje sutiko ir čia iš Mintaujos vikarauti atsiųstą Juozą Tumą-Vaižgantą, kuris 1895-1899 metais gyveno Mosėdyje, čia leido ir redagavo

„Tėvynės sargą”. Klebonas Venckavičius globojo Juozą Tumą, gynė jį nuo žandarų, rėmė materialiai. Vaižgantui išvykus, Mosėdyje vikaravo kunigas Kazimieras Gabrielaitis. Jis buvo sukaupęs labai vertingą biblioteką, iš savo lėšų į mokslus leido Homero „Odisėjos” vertėją Ralį. Mosėdžio kapinėse
1922 m. Mosėdyje vizitavo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Iš vizitacijos akto matyti, kad parapijai tebevadovauja P. Venckavičius, prie bažnyčios veikia gana didelė senelių prieglauda, Blaivybės ir Krikščioniškojo mokslo draugijos, Šv. Rožančiaus, Tretininkų, švč. Sakramento brolijos. Bažnyčia ir kiti jai priklausę pastatai suremontuoti.
1926 m. balandžio 4 d. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Mosėdžio bažnyčia, kaip ir dabar, priklausė Skuodo dekanatui. Tada kun. P. Venckavičius jau buvo senyvo amžiaus, tad jam į pagalbą atsiųstas vikaras kun. St. Mažeika. Tuo laiku čia veikė turtingas pavasarininkų knygynas. 1931 m. P. Venckavičius pasitraukė į altariją, o jo vietoje klebonauti pradėjo kun. Juozapas Aperavičius. Už gerą darbą Mosėdyje jam buvo suteiktas garbės kanauninko vardas. Dirbo jis čia iki mirties – 1946-ųjų metų. Palaidotas Mosėdžio šventoriuje. Po to čia klebonavo kunigai L. Avižienis, A. Novodzelskis, J. Grabauskas, J. Jokubauskas, A. Ivanauskas, Br. Racevičius. Iš jų kiek ilgiau (aštuonerius metus) klebonavo tik kun. Novodzelskis), o kiti dėl įvairiausių priežasčių – vos po metus ar du. 1967 m. Mosėdžio klebonu paskirtas L. Šarkauskas, kurio parašytos mosėdžio parapijos kronikos ištraukas šiame rašinyje nuolat ir cituojame. Kaip yra nurodęs L. Šarkauskas, minėtą kroniką jis paskyrė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 50-mečiui.

(kelionės tęsinys)…
Kelionės pabaigoje galite „nusikelti“ į ledynmetį. Pavažiavę iš Mosėdžio 3 km Salantų link sukite į rytus, Šauklių kaimo pusėn. Dar už gero kilometro pasieksite Šauklinę, arba Šauklių riedulyną – draustinį. Erdvi, kupstota, prižėlusi pavienių kadagių, eglaičių, pušelių, berželių pieva, užimanti 162 ha plotą, panaši į šaltą miškatundrę. Tačiau labiausiai, žinoma, „į akis krinta“ rieduliai – vieni pliki, kiti apkerpėję, o dar kai kurie ir po storoka samanų kepure pasislėpę ar viržių vainiku apsijuosę. Geologams patyrinėjus šių riedulių kilmę, paaiškėjo, kad į mūsų kraštą juos atvilko ledynai iš Skandinavijos, Alandų salų ir n