Darbas:
mama, kelią”.Kita vertus, meniniai vaizdai būna kuriami ir nevaizdingais žodžiais, ne vaizdinės raiškos priemonėmis. Meninio kūrinio kalba ne visada būna vaizdinga, bet visada – vaizdinė.
Individualumas. Kita ryški meninio teksto ypatybė yra jo stiliaus individualumas. Nė vienam nemeniniam stiliui ši ypatybė nėra taip būdinga.
Nemeninių stilių esmę, savitumą gana gerai suprasti nagrinėjant vien tų tekstų kalbą, o grožinio kūrinio stilius – ne tik kalbos savitumas; į jį įeina ir nekalbiniai elementai: kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tie nekalbiniai elementai savo ruožtu kuriami kalba, todėl ji yra svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis.
Meninio stiliaus rašiniai. Kartais kūrybos, ypač eiliuotos, imamasi lengva ranka. Kiek prastų, neskoningų eiliuotų tekstų skaitome knygose, girdime dainuojamų, deklamuojamų viešuose sveikinimuose: nėra įdomesnio vaizdo ar įspūdžio, vargani rimai, šlubuoja ritmas, eiliavimo dėlei prikaišiota nereikalingų žodžių, sakiniai šleivi kreivi, nesusieti nei gramatikos, nei prasmės ryšiais… Taigi dar nesuvokta poezijos abėcėlė, o jau kuriama.
Meninio stiliaus rašinys yra itin parankus būdas minties bei jausmo savitumui išreikšti. Kiekvienas individualus stilius yra didelė kultūros vertybė.
Meninio stiliaus pavyzdys:
* * *
Praėjusį mes pažymėjome Kaino ženklu.
Tam, kuris ateina, ženklo dar nėra,
Išdeginkim
Dabar jis tikras – juokiasi ir verkia.
Ar jo tas namas žemės aušroje,
Ar jo ranka pasaulio galvą glosto?
Bet jau erškėtis žydi – jo karūnai.
Bet auga medis mumyse – jo kryžiui.
Tam, kurs ateina, kito ženklo nėr.
Jo kraujo gėlę skinam skinam skinam…
(J.Marcinkevičius ,,…Iš tamsos išėjimas”)
Stilių sąveika
Žinome, kad viena kitą veikia skirtingos kalbos: skolinasi trūkstamų žodžių, posakių, darosi vertinių. Aišku, kad nėra uždari ir veikia vienas kitą skirtingi tos pačios kolbos stiliai.
Uždariausia, griežčiausia sistema yra administracinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Šiuo atžvilgiu dar reikėtų atkreipti akis į ataskaitą. Ji gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti. Tokios būna ne tik administracinės, bet ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, administracinis ar mokslinis stilius – su publicistiniu. Tai, galima sakyti, pereinamasis, tarpinis žanras. Stilių sąveika ir yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus į visumą – bendrinę kalbą.
Mokslinio stiliaus teksto laisvė didesnė, bet čia irgi paprastai vengiama kitų stilių priemaišų. Tik tada, kai mokslinis pranešimas skaitomas žodžiu, sakytine forma, dažniau pasirodo ir gyvesnių, vaizdingesnių žodžių.
Mokslinį stilių su publicistiniu sieja mokslinė publicistiniu. Būdingi jos pavyzdžiai yra visuomenei skirtos grožinių kūrinių, spektaklių filmų recenzijos. Tarpinę padėtį tarp mokslo ir publicistikos užima mokslo populiarioji literatūra.
Ypatingas yra buitinis stilius. Jis veikia kitus stilius, daugiausia meninį, taip pat publicistinį, mokslinio stiliaus sakytinę formą, o savo ruož-tu – pats patiria stiprų dalykinį stilių poveikį. Dalykinėje kalboje, publicistiniame rašinyje šnekamosios kalbos žodžio ar pasakymo pasigriebiama tada, kai norima prabilti neoficialiai, gyviau, vaizdingiau.
Būdingas ir priešingas stiliaus reiškinys – į buitinius pokalbius veržiasi dalykinių stilių raiškos priemonės. Jeigu šitoks polinkis imtų gožti visus kitus, buitinis mūsų kabos stilius ilgainiui netektų gyvumo, sumedėtų. Kad taip neatsitiktų, neturėtume praprasti ryšio su dar gyvomis tarmėmis, su tautosaka, klasikine literatūra.
Komentarai