Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

upę daugybę keliauninkų. Ir štai vieną kartą mažas vaikelis paprašė jį perkelti. Kristoforas užsimetė jį ant pečių kaip plunksnelę ir įbrido į upę kaip visada. Jo našta su kiekvienu žingsniu vis sunkėjo ir sunkėjo, o viduryje upės jis pajuto tokį sunkumą, kurį vos galėjo pakelti jo milžiniškos jėgos, - tarytum ant jo pečių būtų visas pasaulis. Štai tada jis suprato, kad šis vaikelis ir yra Dievas. Jungiškoje traktuotėje ši istorija yra apie tai, kad ne žmogaus protui

spręsti, kokiu pavidalu gali reikštis Dievas, žmogus visada turi būti budrus. Buvimas su Dievu, buvimas meilėje – tai individuacijos tikslas, tai ne proto, o buvimo tiesa, kita dvasios kokybė, pasireiškianti sugebėjimu atsiverti aplinkiniam pasauliui.
Taigi K. Jungas visai pagrįstai akcentuoja fundamentalų ryšį tarp individo ir žmonijos. Bet jis iškelia giluminį, psichologinį, nesąmoningume slypintį žmogaus kolektyviškumą, kaip vieną iš kosminio ryšio tarp visko, kas gyva, formų. K. Jungo teorijoje atgyja žmogaus vidinio pasaulio harmoningumo idėja, jo laisvė kurti savo likimą.



Naudota literatūra:

1. Nyčė F. „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ – Nyčė F. „Rinktiniai raštai“ V., 1991 metai.
2. Jekentaitė L. „Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė“ – V., 1992 metai.
3. Heidegeris M. „Das man“ – Heidegeris M. „Rinktiniai raštai“ V., 1992 metai.