Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Aptariami V. Hugo rinkiniai

Darbas:

Prancūzų romantizmas radosi keleriais metais vėliau negu vokiečių ar anglų. Pirmieji reikšmingi kūriniai išspausdinti XIXa. pradžioje. Prancūzų romantizmas formavosi ir rutuliojosi permainingoje politinėje aplinkoje:šalyje vyko politinių jėgų persigrupavimai ir politiniai perversmai,reikšmingi socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, todėl jau tada kilo klausimas, ar esama ryšio tarp šių politinių įvykių ir naujų reiškinių literatūroje. Vienas pirmųjų romantizmo teoretikų Augustas Vilhelmas fon Šlėgeris paskaitų cikle “Apie dramos meną ir literatūrą”, minėdamas tris tuometinės literatūros šaltinius, nurodo, kad pirmasis jų buvo Prancūzų revoliucija, padėjusi atsirasti laisvai žmogaus asmenybei.
Greta lygybės ir brolybės svarbiausias paskelbtas tikslas - politinė ir socialinė laisvė. Besiformuojančio romantizmo “svarbiausioji tendencija” taip pat yra kūrėjo nepriklausomumas ir idėjų laisvė; svarbiausias

romantinės poezijos įstatymas - nevaržoma poeto valia rinktis formą ir mintis. Romantikai pastebėjo, kad poezijoje reikia kitos kalbos, kitų žodžių ir raiškos formų intymiems išgyvenimams ir vien tik asmeniškiems pojūčiams nustatyti. Visi žodžiai paskelbiami lygūs; į poetinį žodyną įtraukiami vaizdingi, taip pat kasdienėje kalboje vartojami žodžiai, archaizmai, frazeologizmai.
Romantinės nuotaikos nuolat keičiasi, dominavę prozos žanrai išstumiami poezijos, vėliau tampa populiarūs istoriniai romanai ir romantinė drama. 1789 - 1794 m. revoliucija užbaigė Švietimo epochos idėjų raidą ir pakirto klasicizmo literatūros šaknis. Aktyviai ima reikštis žymūs politiniai veikėjai ir publicistai Fr. R. de Chateaubriandas, A. L. G. de Stael, H.B. Constant de Rebecque’as, A. de Lamartinas.
Romantizmo literatūros įsigalėjimą trukdė Napoleono vykdyta kultūros politika: imperatoriaus dvare buvo grįžtama prie antikinės atributikos, statomi ampyro stiliaus pastatai ir paminklai, proteguojami vėlyvojo klasicizmo rašytojai dramaturgai. Romantizmo literatūrą stabdė prancūzų nacionalizmas, sustiprėjęs Napoleono valdymo epochoje, nes romantizmas iš dalies buvo suprantamas kaip užsienio, pirmiausia vokiečių, anglų, kultūros apraiška.
Pirmieji romantizmo kūriniai pasirodo XIXa. pirmą dešimtmetį (A. L.G. de Stael, A. de Lamartinas) , o nuo 1823 m. pradedamas leisti žurnalas almanachas “Prancūzų mūza”, kur savo darbus publikavo rašytojai romantikai, daugiausia pirmojo senaklio

1
nariai.
Romantikai buriasi į ratelius, aptarinėja savo kūrybą; viena mėgiamų susirinkimo vietų - Arsenalo biblioteka.1823 m. rašytojų grupė pasivadina “Senakliu”. Šiam iširus, 1828 m. susikuria Antrasis