Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

A.Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“ – mokslinė ar bulvarinė?

Pirmoji istoriko knyga

Pagaliau pasirodė ir buvo pompastiškai pristatyta pirmoji Alfredo Bumblausko knyga „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 485, [2] p.). Knyga buvo rengiama, finansuojama ir reklamuojama visą dešimtmetį. 1996 m. jos rengimą parėmė Atviros Lietuvos fondas, 2001 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija knygos leidimui skyrė 40 tūkstančių litų. Dar 110,3 tūkstančio litų knygos leidimui skyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Knygą taip pat parėmė Saulius Karosas, Kultūros paveldo centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija... Žodžiu, „Senosios Lietuvos istorija“ pareikalavo nemažai valstybės bei nevalstybinių fondų lėšų, autoriaus bei jo gausių talkininkų darbo ir laiko, kol pagaliau pasiekė skaitytoją.

Istorikas, iki šiol labiau žinomas kaip populiarių televizijos laidų vedėjas, pirmą kartą plačiau išdėstė savo Lietuvos istorijos viziją, kuri turėtų patraukti visuomenės dėmesį dėl kelių priežasčių. Pirma, autorius žinomas iš televizijos laidų (mažiau žinomas iš mokslinių tyrinėjimų, bet tai visuomenei ne taip jau ir aktualu). Antra, knyga reklamuojama jau seniai – dar 1998 m. Kultūros ministerijai A. Bumblausko paruoštoje „Gyvosios istorijos programoje“, kurioje paties A. Bumblausko darbams buvo skirta 40 proc. viso teksto, ji pavaizduota kaip itin svarbi Lietuvos istoriografijos raidos gairė , nors, kaip dabar žinome, iki jos užbaigimo dar buvo likę daugiau kaip šešeri metai. Juo labiau reklamos netrūksta dabar, knygai jau pasirodžius – gegužės 2-ąją pristatyta pačiam Prezidentui, ji neliko nepastebėta ir žiniasklaidos . Pagaliau trečioji priežastis – daug iliustracijų ir ne pernelyg daug teksto – kaip tik tai, ko reikia daug dėmesio istorijos studijoms negalinčiam skirti žmogui.

Vaizdų pasaulis

Iliustracijos – bene vertingiausia knygos dalis. Anot autoriaus, jų knygoje – apie 1400 (p. 9). Realiai jų, tiesa, kiek mažiau, bet vis dėlto nemažai – galima priskaičiuoti apie 1100 iliustracijų ir dar bemaž 100 kartoschemų. Ne visos iliustracijos tiesiogiai susijusios su Lietuvos istorija – yra nemažai užsienio valstybių istorijos paminklų, šiandieninių kūrinių (proginės monetos, paveikslai, paminklai ir pan.), keli gamtos vaizdai, o taip pat apie 40 fragmentų, iškirptų ir išdidintų iš didesnių iliustracijų. Tokios iliustracijų gausos iš tiesų dar nebuvo nė viename iki šiol išleistame Lietuvos istorijos vadovėlyje, ir tai, be abejo, yra akivaizdus A. Bumblausko knygos privalumas, dėl kurio knygą bus įdomu pavartyti ne

Komentarai

Paskelbtas Ramunas 2 metai 11 mėnesiai prieš
Straipsnis dvelkia akivaizdžia pagieža A. Bumblauskui ir E. Gudavičiui, tad sunku jį kitoje šviesoje ir komentuoti. Kiek suprantu, šis komentatorėlis pretenduoja į gilesnes istorines žinias ir didesnį moksliškumą, tik kaip rusai sako, "kiška tonka" perspjauti tuos du "bulvarininkus", tai ir kanda į koją kaip gyvatė, prisidengęs anoniminiu niku.

Pats A. Bumblausko knygos neskaičiau ir todėl negaliu komentuoti konkrečių autoriaus pastabų apie konkrečias detales. Bet šioje vietoje reikia pažiūrėti kitu kampu. Kur tavo knyga mūsų kaimiečių ir miestiečių masei, autoriau? Kaip manai, kiek knygos skaitytojų gilinsis į tai, ar 12, ar 13 karių figūrų tūlame kapitelyje ar iš ko tie sumauti lietuvių batai buvo pagaminti? Geriau užsiduotum klausimą, kiek žmonių Lietuvoje apskritai žino ir teisingai atsakytų į klausimą: „kas po ko valdė – Mindaugas, Vytautas, Valdas Adamkus, Gediminas, Vytenis, Traidenis ar A. Puškinas?“, nekalbant apie tai, kokie tai amžiai buvo, kokioje būklėje buvo pati Lietuva. Sėdite tokie metraščių žiurkučiai, užsikasę bibliotekose ir pamirštate, kam jūsų istorijos mokslas skirtas apskritai. Ir naiviai stebitės, kaip čia eilinis miesčionis nežino, kad „ne katės yra civilizacijos lakmuso poierėliai! Arba svajojate užimti tokią pačią vietą, kaip tie „bulvarininkai“, o geriausia taktika tada – mušti geriausiai matomą, tada ir tave pamatys.

Mano supratimu, šitas kūrinys pirmiausia ir yra skirtas populiarinti Lietuvos istoriją, sudominti ja skaitytoją, tegul ir per taip kritiko nekenčiamus iškraipymus ar persūdymus. Ar manai, kad mieliau knyga būtų skaitoma, kur viename sakinyje būtų dešimt nuorodų į skirtingus metraščius ir monografijas ir galų gale nieko neišmikčiotum, nes nieko tiksliai nėra žinoma, o ir to meto „laikraštininkais“ nelabai galima tikėti. Čia kaip mokykloj – duoda tau kelias „tiesas“ – kad bent minimumą žinotum.

Istorija toks jau menas (greičiau menas nei mokslas), kad nei vienas iš Jūsų, gerbiami istorikai, nieko tikro nežinote, ir užsiiminėjate tik interpretacijomis, savo intuicijomis etc ir kiekvienas šaukiate, akd istoriją žinote geriau, nei kitas.

Kadaise teko būti A. Bumblausko studentu. Patiko ir jo dėstymo stilius, ir ta ironija. Ir dar įsiminė vienas dalykas – kad istorija viso labo yra „dabarties projekcija į praeitį“. Taip ir vertinkim .

Kokia ilgo komentaro išvada – manau, autoriui skaudžiausia, dėl tos valstybinės paramos, kurią gavo A. Bumblauskas , už tai tarp kritikai skirtų eilučių taip akivaizdžiai matyti dvišakas geluonis .

Atsiprašau už prasiveržusį pyktumą, kurio neslėpiau, nes "lietuviais esame mes gimę!" :))