Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbe pristatyta dokumento esmė, pagrindiniai siekiniai, tikslai bei reikšmė švietimo sistemoje

Darbas:

VALSTYBINĖS ŠVIETIMO STRATEGIJOS 2003-2012 METŲ
NUOSTATOS


Labai svarbus mūsų šaliai dokumentas - Valstybės ilgalaikės raidos strategija, priimta 2002 m., išskiria Lietuvos, kaip Europos Sąjungos valstybės, tris raidos prioritetus:
 žinių visuomenę;
 saugią visuomenę;
 konkurencingą ekonomiką.
Šioje raidoje ypač svarbus švietimo vaidmuo. Švietimas turi būti plėtojamas atsižvelgiant į Lietuvos visuomenei tenkančius naujus iššūkius ir atsiveriančias naujas galimybes: demokratijos ir rinkos ūkio plėtrą, globalizaciją, informacijos gausą, sparčią kaitą, visuomenės išsiskaidymą.
XXI amžius nacionaliniam švietimui iškėlė šiuos iššūkius:
 švietimo vertės, efektyvumo;
 švietimo prieinamumo;
 išteklių;
 žinių, tęstinio mokymosi visą gyvenimą
 racionalumo ir atvirumo dermės;
 kokybės, atitinkančios visuomenės poreikius ir europinius standartus.
Siekiant to, mūsų

šalyje pastaruoju laiku priimama vis daugiau šiuos iššūkius padedančių įgyvendinti dokumentų.
2003 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos seimas nutarimu Nr. IX-1700 patvirtino Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas, kurios papildo minėtą valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir nusako Lietuvos švietimo plėtotės vertybes, principus, siekius, tikslus, priemones bei siekinius.
Prieš analizuojant Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas, svarbu trumpai apžvelgti iki šiol vykdytos švietimo reformos rezultatus. Švietimo reformos pradžią Lietuvoje galime laikyti 1988 metus kai pasirodė Tautinės mokyklos koncepcija. Apžvelgus iki šiol vykdytos švietimo reformos analizę, galima padaryti išvadas apie pagrindines reformos stiprybes ir silpnybes:


S t i p r y b ė s S i l p n y b ė s
Konceptualių ir juridinių dokumentų atsiradimas. (pagrindiniai iš jų: Lietuvos švietimo koncepcija, Lietuvos švietimo įstatymas), kuri padėjo susiklostyti švietimo strateginio planavimo tradicijoms ir sustiprinti viešojo valdymo pertvarką Vyriausybių kaita lėmė tam tikrą reformos netolygumą ir nekoordinuotumą: beveik nepakito mokytojų rengimas, neišplėtotos suaugusiųjų mokymosi galimybės, smarkiai vėlavo finansavimo ir mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo reforma, silpnos švietimo sistemos grandžių tarpusavio jungtys, neįvyko didesnių švietimo valdymo permainų.
Švietimo sistemos struktūrų kaita: švietimo sistema tapo lankstesnė ir atviresnė: atsirado naujų mokyklų tipų, reformuotas pagrindinis ir profesinis mokymas, įvestas profilinis mokymasis, universitetinės studijos, pradėta plėtoti mokyklų savivalda ir t.t. Reforma tapo tik sąlyginai atviresnė: per mažai buvo