Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Įvadas

Kalba, nuostabiausia ir kasdieniškiausia, natūraliausia žmogaus intelekto apraiška, yra bene slėpiningiausias jo produktas. Esminis vaidmuo, tekęs kalbai intelektuoliame pasaulio “įsisavinime”, - bene iki šio amžiaus vidurio – labai kontrastavo su kalbos, kaip informacijos kodavimo, sudarymo ir perteikimo priemonės, menku pažinimu. Tačiau visokeriopa mokslinio pažinimo pažanga kalbos tyrimą padarė viena svarbiausių XX amžiaus mokslo ir filosofijos problemų.
Metodologiniu požiūriu, galutinis tokios analizės tikslas- atskleisti ryšį tarp kalbos vartotojo minties, kalbos ir jo aprašomo pasaulio. Taigi, loginė-filosofinė kalbos analizė yra betarpiškai susijusi su fundamentaliu filosofijos klausimu apie sąmonės ir materijos, minties ir tikrovės ryšį, todėl neabejotinai laikytina vienu svarbiausių adekvačios pažinimo teorijos uždavinių. Taip pat reikia turėti galvoje tokias skirtingas metodologines filosofiško

domėjimosi kalba pasekmes, kaip perėjimas iš klabos struktūrų į pasaulio, sąmonės, savimonės, kultūros, istorijos, apskritai vadinamųjų “žmogiškųjų” fenomenų struktūras. Šios filosofavimo apie kalbą teorinės ekstrapoliacijos reiškėsi kaip specifinės šių fenomenų analizės sampratos, o jų pagrindu ilgainiui susiformavo ir specialios tyrimų kryptys1. Šiame referate ryškiasias aspektas- kalba- kaip pažinimo ojektas, atsiskleidžiantis iš kelių pusių: dirbtinės kalbos reikšme filosofijoje, kalbotyra, “kalbos žaidimo” bei nepertraukiamu kalbos ir žmogaus ryšio aspektais.

1- Prasmės problema, kurią sprendžiant susiklostė svarbiausios kalbos filosofijos kryptys, šiandien keliama ne tik analitinėje filosofijoje. Pavyzdžiui, neabejotinai verti dėmesio šios problemos tyrimai, kuriuos atliko prancūzų struktūralistai. Šia proga ypač pažymėtinos žymaus prancūzų semiotiko A.Greimo semantinės studijos, kuriose prasmės analizės problema gvildenama plačiau socialiniu-kultūriniu aspektu, t.y. kaip tekstų- plačiausia informacine šio žodžio prasme- nebūtinai verbalinių,- prasmingumo, jų semantinės sandaros problema. Šios studijos, žinoma, reikalauja atskiro, išsamaus nagrinėjimo.


-2-
Dirbtinės kalbos reikšmė filosofijoje

Buvo manančių, kad kalba esanti ne tik filosofinio tyrimo priemonė, bet ir vienintelis objektas, o daugelis pažinimo klaidų atsirandančios dėl to, kad natūralioji kalba – netaisyklinga, netobula. Išeities reikia ieškoti dirbtinėje, idealiojoje, trūkumų neturinčioje kalboje. Požiūris į dirbtines kalbas kaip į natūtaliųjų kalbų idealizaciją reiškė, kad dirbtinė kalba yra sistemingų natūraliosios kalbos bruožų modelis; iš čia