Aprašymas:

Draidimo atsiradimas, pasaulinės raidos etapai...

Darbas:

Turinys
Turinys 2
Pirmieji draudimo veiklos žingsniai 3
Draudimas senosiose civilizacijose 3
Draudimas antikos laikais 4
Senovės laikų ir šiuolaikinės draudimo sampratos skirtumas 5
Draudimo veikla viduramžiais 5
Bažnyčios įtaka draudimo vystymuisi 6
Formuojasi atskiros draudimo rūšys. Pirmosios draudimo kompanijos. 7
Pirmasis etapas 7
Seniausia draudimo kompanija 9
Antrasis etapas 13
Draudimo veiklos etapai 14
Draudimo veikla dvidešimtame amžiuje. 14
XX a. draudimo veiklos svarbiausieji bruožai 17
Idomus faktai 17
Pasauliniai draudimo topai 18
Informaciniai šaltiniai 20

Pirmieji draudimo veiklos žingsniai
Manoma, kad draudimo veikla, kaip ją suprantame šiandien, ėmė formuotis ankstyvaisiai viduramžiais. Tačiau pavienių draudimo veiklos pavyzdžių buvo sutinkama ir kur kas senesniais laikais. Kelionės, prekių gabenimas jūra ir sausumos keliais buvo susiję su nemažais pavojais. Tai buvo prielaidos lėmusios saugumo poreikį ir paieškas būdų šiam saugumui užtikrinti. Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų. Rizika sena kaip ir pati žmonija. Jokia žmonijos pažanga be jos nebūtų įmanoma. Čia galime pasiremti J. W. Goethe žodžiais, „kol sieks ko nors žmogus, tol klyst jis nepaliaus“. Tačiau kartu su pažangos siekimu žmogui būdingas saugumo užsitikrinimas. Labiausiai, žmonija siekė sumažinti dviejų galingų ir rūsčių gamtos stichijų – vandens ir ugnies – rizikas.
Draudimas senosiose civilizacijose
Remiantis istoriniais šaltiniais, draudimo gimtine reikėtų laikyti senovės Kiniją. Apie 4500 metų prieš Kristų pirkliai gabeno laivais krovinius vandeningomis upėmis, ne visi iš jų pasiekdavo tikslą. Tokios situacijos neretai kartodavosi, todėl vertė ieškoti išeities. Pirkliai būrėsi į laikinas sąjungas. Nuskendus kroviniui nuostoliai nebūdavo tokie dideli, nes laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai. Šie pirkliai savo išmintingais sprendimais pradėjo svarbią veiklos sritį. Tad jau nuo senovės draudimo veiklos steigimą lėmė šios priežastys: bendra rizika, kolektyvinis dėl jos patirtų nuostolių padengimas, tarpusavio pagalba, tai buvo pagrindinė draudimo idėja.
Nors draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui. Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės "prekeivių – skolintojų", kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems "leistis į tolimą kelionę" (būtent taip tais laikais vadinosi importo –eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo. Iki šių dienų yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, nes pirkliai suvokė, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo karavano užpuolikų. Todėl buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Principas „Visi už vieną ir vienas už visus“ įgyvendinamas ekonominėje sferoje. Karavano vilkstinių pirklių įnašas nebūdavo reguliarus. Įvykus nelaimei, iš visų pasirašiusiųjų susitarimą būdavo surenkama nuostoliams atlyginti reikalinga pinigų suma.
Draudimas antikos laikais
Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius). Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo - visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui. Prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.
Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.
Taigi, pirmieji draudimai buvo padiktuoti būtinybės sumažinti verslo riziką, todėl drąsiai galima teigti, kad iš pradžių atsirado verslo ir tik vėliau asmens draudimas, apie kurį byloja Senovės Romos laikų šaltiniai. Senovės Romoje ėmė formuotis draudimo fondai, į kuriuos susivieniję tam tikrų profesijų ar vienodų likimų žmonės reguliariai įnešdavo reikiamas pinigų sumas. Senovės Romos laikais veikusiame įstatyme „Lex Rhodia“ buvo numatyta, kad tolimos kelionės jūra metu patirti nuostoliai turi būti dengiami iš specialaus