Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Įvadas 1. Valstybės išlaidos ir valstybės vaidmuo 2. Valstybės išlaidų tipai 3. LR valstybės biudžeto išlaidos pagal valstybės funkcijas 2003-2004 metais ir jų palyginimas 4. Produktyvios ir neproduktyvios valstybės išlaidos 5. Valstybės išlaidų politikos principai 6. Kvazifiskalinė veikla ir sąlyginiai įsipareigojimai Išvados Naudota literatūra.19psl.

Darbas:

Įvadas
Valstybės kaip institucijos formavimąsi lėmė du svarbiausi veiksniai - siekimas apginti savo piliečius nuo priešų ir palaikyti vidaus tvarką. Laikui bėgant valstybės vaidmuo išsiplėtė, jis apėmė vis naujas visuomenės gyvenimo sritis. Bet kurioje šalyje valstybė prisiėmė tokias funkcijas: palaikyti tvarką, saugoti kraštą, garantuoti socialinę kultūrinę šalies plėtrą, administruoti šalį. Valstybė ėmėsi dalyvauti gamybinėje ir komercinėje veikloje, ginti skurstančiuosius ir palaikyti visuomenės narių lygybę kurdama įvairias socialinės rūpybos sistemas. Augant ūkiui valstybė ėmė jį reguliuoti, kurti ir palaikyti ūkio infrastruktūros sistemas. Reikia pastebėti, kad valstybė dažniausiai dalyvauja didelio pelno negeneruojančiose ekonominio gyvenimo srityse, kur privatusis sektoriaus negali (arba nenori) dėl didelių, tik tolimoje perspektyvoje atsiperkančių investicijų arba žemo pelningumo lygio. Be to, valstybė,

atlikdama savo pajamų, išlaidų ir reguliavimo veiklą, taiso rinkos mechanizmo spragas. Todėl galima teigti, kad valstybės išlaidos yra valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomeninė kaina.
Valstybės išlaidos veikia tiek visuomeninę paklausą, tiek visuomeninę pasiūlą (arba kitaip tariant - gamybą), nes pagal nacionalinių sąskaitų lygybę: BVP = C+ G + I + X - M, valstybės išlaidos yra vienas iš agreguotos paklausos elementų. Įtaka pasiūlai gali būti tiesioginė ir gana greita, pvz., tuo atveju, kai siekiama likviduoti "siaurąsias" infrastruktūros vietas. Tačiau apskritai valstybės investicijų grąža pasireiškia tik ilgalaikėje perspektyvoje, ypač švietimo ir mokslo sferose. Produktyvios valstybės išlaidos kuriant ir plėtojant fizinį ar žmogiškąjį kapitalą didina investicijų grąžą ir kartu, skatina privačias investicijas bei ekonominį augimą.
Valstybinis sektorius nuolat konkuruoja su privačiuoju dėl ribotų visuomeninių išteklių, todėl kai kuriose srityse valstybės išlaidos gali "išstumti" privačias išlaidas, taip pat ir privačias investicijas. Pereinamosios ekonomikos šalys paprastai turi gana ribotas galimybes finansuoti išlaidas surinktų mokesčių ar skolintų lėšų sąskaita, kadangi tam neturi nei tinkamų administravimo galimybių padidinti mokesčių surinkimą, nei išplėtotų vidaus finansinių rinkų valstybės skolinimuisi palaikyti, o centrinio banko paskolos gali sukelti infliaciją. Šiuo atveju valstybės išlaidos, daromos ne pagal galimybes, sukelia finansines problemas, nes skatina gyventojus atidėti mokesčių mokėjimą didėjančios infliacijos sąlygomis ir kartu mažina realią mokesčių vertę.
Didėjantis valstybės