Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

Romos respublikos ekspansija
Istoriškai romėnų laimėjimų pradžią žymėjo Romos apiplėšimas 387 pr. Kr., kurį įvykdė tie patys plėšikai galai, pirma padėję įveikti etruskus. Iki tol dėl Centrinės Viduržemio jūros dalies varžėsi Didžiosios Graikijos graikai pietų Italijoje, finikiečiai aplink Kartaginą ir etruskai. Konfliktas susitelkė prie Sicilijos. Etruskų galios žlugimas leido Romai greitai išskleisti karinę jėgą, kurti kolonijas, tiesti kelius ir per šimtmetį užvaldyti visą Italiją į pietus nuo Po upės.
Romos pilietybės teisių išlpėtimas nukariautoms tautoms tarp buvusių priešininkų nustatė naujus santykius. Susikūrė nauja pasaulio valstybė, persiėmusi religine Romos dvasia. Prie pirmųjų 12 etruskų ir 30 lotynų miestų per ekspansiją prisidėjo dar 350 miestų Apeninų pietuose ir 80 Po upės slėnyje; visi jie atsidūrė Romos valdžioje.
Istorinis Romos pobūdis, išryškėjęs tarp dviejų miesto

plėšimų – galų 387 pr. Kr. ir gorų 410 m., – tiksliausiai nuskakomas dviem lygiais: socialinių institucijų, kuriomis remiasi miesto gyvenimo struktūra, ir architektūros pastatų, žinomų iš archeologijos, kuriuose ta struktūra buvo įkurdinta. Kariuomenės, teisės, gyventojų religijos poreikiai vertė statytis mieste gražios architektūros pastatus. Niekas nebuvo planuojama, miestas tiesiog augo, ir tiek.

Židinio, lauko ir miesto religija
Lygiai kaip Romos – visų miestų miesto – mitas nulėmė politinę romėnų savimonę, taip jų pačių religingumo mitas lėmė jų asmens ir kulto sampratas. Ciceronas (106–43 m. pr. Kr.) tai aiškiai išdėstė: „Kai lyginame save su kitomis tautomis, daug kur pasirodom esą lygūs ar net atsiliekame, išskyrus religiją, reiškiančią dievų garbinimą, čia mes toli visus pralenkiame“. Religija (religio) yra lotyniška savoka; graikų kalboje tikslaus jos atitikmens nebuvo.
Romėnų autoriai rašo apie asmenį, turintį „religinę prigimtį, laisvą nuo prietarų“, arba tvirtina, kad „pridera būti religingam, bet ne prietaringam“, supriešindami teigiamą ir neigiamą pradus. Antra vertus, vėlyvoji Respublika į vis dar praktikuojamas senesnes religijos formas žiūrėjo skeptiškai. Autoriai, turėdami galvoje religinių pareigų naštą, sako, jog religija yra tai, nuo ko siela (Lukrecijus) arba pats žmogus ir jo namiškiai (Livijus) turėtų būti išlaisvinti.
Žinių apie ankstyvąją romėnų naminę religiją nedaug. Įstatymai, ypač susiję su moterimis ir santuoka, vaikais ir paveldėjimu, patvirtina namų ūkio ir židinio priklausomybę nuo tėvo valdžios, kurią išreiškia religiniai papročiai ir apeigos. „Dvylika lentelių“, seniausias įstatymų kodeksas, yra griežtai