Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

TURINYS ĮVADAS………………………………………………………………………………..2 A.ŠVEICERIO KELETOS KŪRINIŲ TRUMPA APŽVALGA………………………4 KULTŪRA IR ETIKA,JOS SUNYKIMAS IR ATGIMIMAS…………………………6 IŠVADOS………………………………………………………………………………15 NAUDOTA LITERATŪRA……………………………………………………………18

Darbas:

ĮVADAS
Albertas Šveiceris gimė 1875 metais sausio 14 dieną,mirė 1965 metais rugsėjo 4 dieną.Jis buvo vokietis ir prancūzas.Šis žmogus žymus Vakarų Europos humanistas,filosofas ir teologas,vargonininkas ir muzikologas,Nobelio taikos premijos laureatas,devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje augo ir brendo vokiečių ir prancūzų kultūros dirvoje.Tačiau ne mažą gyvenimo dalį praleido Afrikos žemyno Gabono džiunglėse jo paties įkurtoje ligononėje,Lambareno gyvenvietėje,taigi jis dar buvo ir gydytojas-daktaras.
Albertas Šveiceris gimė Elzaso provincijos nedideliame viduramžių stiliaus Kaizersbergo miestelyje,jaukiai ir gražiai prigludusiame prie įspūdingų Vogėzų kalnų papėdės.Jis buvo antras vaikas Liuteronų pastoriaus Liudviko Šveicerio šeimoje.Jo šeima vertėsi sunkiai,skurdžiai,tačiau ne taip varganai ,kaip daugelis kaimynų.Tačiau skurdas neardė šeimos

santarvės ir natūralio dvasinio gyvenimo dermės.Neępakenkė jie mažojo Alberto Šveicerio dvasinei ir fiziniai brandai,netgi savotiškai ją skatino-ugdė jautrumą,grūdino charakterį.Netgi vienoje iš savo biografinių knygų-,,Iš mano vaikystės ir jaunystės”pasakė-išgyvenau nepakartojamai laimingą vaikystę ir jaunystę.Albertas būdamas dar tik devynerių metų jau pavaduodavo savo tėvą vargonininką.Vargonų kilnus skambėjimas jį lydėjo nuo vaikystės iki pat jo mirties,nes jis ne tik pavaduodavo savo tėvą,bet ir girdėdavo jų skambėjimą nuo mažų dienų,bet dar ir pats buvo vargonininkas,muzikologas.Vaikystėje Albertas Šveiceris pats išsivertė vieno misionieriaus knygą į prancūzų kalbą ir susidomėjęs ją skaitė daugybę kartų.Skaitydamas jis norėjo apie juos sužinoti viską ir sužinojo,vis labiau ir labiau jais domėjosi,tad nenuostabu,kad kilnaus pasiaukojimo,tarnavimo žmonijai idėja jam krito anksti į jo jauną širdelę.
A.Šveiceris vis dėlto nebuvo gabus mokslams.Tačiau kai kurie dalykai jį labai domino.Domino gamtos mokslai,nes labai mylėjo ir grožėjosi gamta,taip istorija jam buvo įdomi.Iš to ir išaugo žmogus mylintis gamtą,augalus,gyvūnus ir visus kitus,taip pat pasiaukojantis visur ir visiems.Jis labai mėgo į mokyklą vaikščioti pėstute,vienas,nors iki mokyklos buvo trys kilometrai.Taip pat gamtos moksluose jam atsirasdavo visokiausių paslapčių,paslaptėlių,kurias aišku jis norėdavo sužinoti,išsiaiškinti kas,kur,kaip,kai tuo tarpu kiti vaikai ir suaugę net nepagalvodavo,kad tai galėtų būti kas nors įdomaus,ar kokia nors paslaptis.Jaunam A.Šveiceriui būdavo viskas įdomu,jis nuolat viską norėdavo sužinoti ir sužinodavo,o kadangi daug žinodavo,tai nuolat veldavosi į diskusijas.Diskutuodavo

Komentarai

Paskelbtas lina 8 mėnesiai 10 dienos prieš
Puikus darbas.Dar per mažai žinome apie šį nuostabų kūrėją.
Jo mąstymas pesimistinis, o darbai optimistiniai.Jis padarė visa, ką galėjo.Mes irgi darome tik tiek, kiek pajėgiame.
Bet tokios jėgos ir stiprybės retas turi.Fantas tiškas,be galo tikras Žmogus.Ačiū už darbą.