Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

1
ĮVADAS

Lietuvių nacionalinis teatras gimė šio šimtmečio pradžioje, o nacionalinis profesinis teatras susiformavo dar vėliau – vos prieš penkiasdešimt metų. Tačiau būtų netikslu lietuviškosios scenografijos istoriją apriboti vien XX a. teatrine daile.
Tiesa, teatras, kaip ir teatrinė dailė, Lietuvoje kelis praėjusius šimtmečius neturėjo palankių istorinių ir socialinių sąlygų vystytis. Naujos srovės scenografijoje dar buvo tolimos lietuvių nacionaliniam teatrui. Lietuvių nacionalinis teatras gimė ne erdviose salėse, o klojimuose ir daržinėse. Būtent grafo Tiškevičiaus dvaro daržinėje Palangos artistai mėgėjai 1899 metais pirmą kartą pastatė lietuvišką spektaklį – A. Vilkutaičio – Keturakio komediją ,,Amerika pirtyje”. ,,Klojimo vakarų” dekoratoriai būdavo nagingesni kaimo dailidės. Peizažinius scenovaizdžius atstodavo velėnomis išklota scenos pakyla ir natūralūs medeliai, kuriuos žibalinių

lempų šviesa savaip sudekoratyvindavo.

DĖSTYMAS

NACIONALINIO TEATRO PRADININKAI
Spaudos draudimo panaikinimas ir 1905-1907 metų revoliuciniai įvykiai turėjo nemažos reikšmės ir lietuvių teatrinei veiklai. Pradėta organizuoti įvairios draugijos ir artistų kuopelės, atsirado lietuvių inteligentų, kurie pasišventė scenos darbui. Štai G. Landsbergis- Žemkalnis pats rašė scenos veikalus, juos režisavo, vaidino, pats rūpinosi scenovaizdžiais, kostiumais ir butaforija. Jo drama ,, Blinda” buvo plačiai vaidinama visoje Lietuvoje, o pagal jo libretą M. Petrausko sukurtos operos ,, Birutė” pastatymas Vilniuje 1906 metais laikomas lietuvių nacionalinės operos gimimu.
Lietuvių nacionalinio teato pradininkams netrūko entuziazmo ir pasiaukojimo. Trūko tik lėšų, būtinų dekoracijoms ir kostiumams pasigaminti, trūko dailininkų profesionalų, pasišventusių scenografijai. Spektaklių rengėjai Vilniuje galėjo dalį dekoracijų bei kostiumų pasiskolinti ar išsinuomoti miesto teatre. Tačiau jie dažnai neturėdavo nieko bendro su veikale vaizduojama epocha. Lengviau buvo su valstiečių kostiumais- sermėgas bei nagines organizatoriai atgabendavo tiesiai iš kaimo.
Dėl istorinio bei etnografinio dekoracijų neautentiškumo nemaža sielojosi J. Basanavičius ir kiti spektaklių recenzentai, todėl 1907 m. statant J. Slivackio dramą ,,Mindaugas”, buvo

2
sudaryta komisija , kuri turėjo rūpintis dekoracijų ir kostiumų istoriškumu.Deja, nesant lėšų, vėl teko kreiptis į miesto teatrą ir mindaugui apsivilkti... Venecijos dožo mantiją.
Su dar didesniais sunkumais susidurdavo periferijos vaidintojų kuopelės. Dekoracijas, kostiumus ir butaforiją jie turėdavo pasigaminti patys. Išsirengus į gastroles, visas rekvizitas sutilpdavo