Darbas:
I .EKOLOGIJOS MOKSLO RAIDAŽmonijos kelias į moksliškai pagrįstą žmogaus ir aplinkos santykių principų nustatymą buvo ilgas ir netolygus. Žmogų supanti aplinka visais laikais buvo neatsiejama nuo namų ( gr. Oikos) sąvokos. Ši sąvoka ir lėmė mokslo , nagrinėjančio gyvųjų būtybių ir jų aplinkos tarpusavio sąveiką, pavadinimą ekologijos mokslu.
Ekologija yra mokslas , tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio sąveiką ir jų santykius su gyvenamąja aplinka.
Ekologijos idėjos pagrindą sudaro senovės graikų filosofos Aristotelio išsakytas visuotinumo principas, nusakantis gyvojo ir negyvojo pasaulio tarpusavio ryšius .Ekologijos mokslo terminą įvedė vokiečių mokslininkas E. Haeckel ( 1855 m), kuris pirmasis apibūdino ekologiją kaip mokslą, nagrinėjantį organizmą ir aplinkos santykius.
Įdomiai interpretuojama ekologijos ir religijos idėja. Lietuvoj apie ekologiją ir religiją, kaip apie vienas su kitu susisiekiančius
Įžengiant į trečiajį tūkstantmetį, kuris žmonijai gali būti ir paskutinysis, kaip niekad istorijoje tapo aktuali visos žmonijos dvasinės ir materialinės veiklos ekologizacija. Tai nėra kokia nors dogma ar utopija, kurią mums nori primesti ekologai , žalieji ar aplinkos apsaugos biurokratai. Smarkiai išbalansuoto , beveik pražudyto ekologine prasme pasaulio akivaizdoje būtent visas gyvenimo sferas persmelkianti ekologizacija galbūt yra tas paskutinysis šiaudas , už kurio dar galima griebtis, jeigu tikimės išsaugoti save, biosferą ir bent šiokią tokią biologinę įvairovę.
Šiandien be išlygų konstatuojama, kad ekologinė krizė pirmiausia susijusi su antropologine krize- žmogiškumo nykimu žmoguje. Kalbama apskritai apie dar vieną naują globalinę problemą- visos žmonijos ir žmogaus dvasinę krizę.
Ne vienas mąstytojas , ekologas yra teigęs , kad religija yra daugiau ar mažiau kalta dėl šių dienų ekologinės krizės. Šis teiginys turi skaudžios ir istorinės , ir ideologinės tiesos.
Kadaise žmogus , sudievinęs gamtą, nesijautė pasaulio viešpačiu, o gyveno tuo pačiu ritmu kaip ir gamta. Vėliau panteizmą išstūmė žmogiškų, tačiau dar labai susijusių su gamta dievų panteonas. Dar vėliau įsigalėjus krikščionybei , liko vienintelis Dievas , o žmogus įtikėjo , kad jis pats sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Taip žmogus tapo Dievu. O Dievas tapo panašus į žmogų. Ši nuostata padėjo įsigalėti grobuoniškam požiūriui į gyvųjų ir negyvųjų gamtos turtų naudojimą , kol neišaušo pirmasis istorijoje gamtosaugos amžius –XX –asis.
Ekologinė krizė, XX amžiaus antroje pusėje
Komentarai