Aprašymas:

Darbas:

ĮVADAS


Liberalizmas ( lot. libere – laisvas ) – politinė doktrina, aukščiausia vertybe pripažįstanti individą, jo laisvę r teises. Liberalizmas, kaip politinė doktrina, įvairiomis istorinėmis sąlygomis formavosi du su puse amžiaus. Jis atsirado XVII a. , suklestėjo laisvojo kapitalizmo vystymosi laikotarpiu, tarpukaryje pergyveno gilią krizę ir nauju, neoliberalizmo pavidalu, atgimė po Antrojo pasaulinio karo.

Liberalizmo atsiradimas buvo bandymas sukurti tokią valstybės doktriną, kurią būtų galima priešpastatyti monarchizmui, absoliutizmui ir visoms feodalinės santvarkos atgyvenoms.

Pagrindiniai liberalizmo bruožai:

• individo laisvė;
• apribota, bet efektyvi valstybė;
• galimybių lygybė;
• visuomenė kaip bendradarbiaujantis individualizmas.

Liberalizmo doktrinoje išskiriamos dvi idėjos:

I. ekonominis liberalizmas apima valstybės veiklą ekonomikos srityje. Atstovas- anglas Adamas Smitas. Ekonominis liberalizmas remiasi laisve nuo valdžios, verslo, disponavimo nuosavybe, sutarčių sudarymo bei organizavimosi laisvėmis.

II. Politinis liberalizmas nagrinėja valstybinės valdžios realizavimo būdus, valstybės ir piliečių tarpusavio santykius. Svarbiausi ideologai- Džonas Lokas, Džeremis Bentamas ir Džonas Stiuartas Milis. Politinis liberalizmas teigia, kad svarbiausias valstybės uždavinys- įstatymais saugoti tai, kas teisėta, absoliutinės vertybės- žmogaus teisės ir laisvės, kurias gina valstybė.



LIBERALIZMO RAIDA


• Liberalizmo, kaip politinės doktrinos, ištakos siejamos su Džono Loko vardu. Šio mąstytojo plėtota prigimtinių žmogaus teisių ir liaudies suvereniteto teorija tapo XVIIIa. Pabaigos revoliucijų, nukreiptų prieš absoliutizmą, idėjiniu pagrindu. Pagrindinį dėmesį mąstytojas skyrė valstybės normatyviniam- teoriniam aspektui: organizaciniams, etiniams ir juridiniams valstybės kūrimo principams ( “Du traktatai apie valstybinį valdymą” ). Valstybinės valdžios būtinumą jis pagrindė prigimtinės teisės ir visuomenės sutartie teorija. Svarbiausias valstybės uždavinys- įstatymais saugoti ir ginti tai, kas jau buvo teisėta prieš įstatymą. Absoliutinėmis vertybėmis Dž. Lokas laikė žmogaus teises ir laisve: asmens ir privatinės nuosavybės neliečiamybę, sąžinės, spaudos, draugijų laisvę. Būtent šias teises ir laisves ir turėjo ginti valstybė. Dž. Lokas kategoriškai pasisakė prieš absoliutinę- monarchinę valstybės valdymo formą, pirmenybę teikė konstitucionalizmui. Svarbiausia, jo nuomone, yra tai, kad bet kokio valdymo forma būtų kilusi iš visuomeninės sutarties ir savanoriško žmonių susitarimo. Susiformavus despotinei valdymo formai, tautai pripažįstama teisė panaudoti prievartą. Tauta gali sukilti ir grąžinti valstybę į laisvės ir teisingumo kelią.

• Reikšmingiausią indėlį į liberalizmo ekonominę programą įnešė XVIII a. anglų ekonomistas Adamas Smitas, kuris veikale “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas” pagrindė pažiūrą, kad vyriausybei nedera kištis į ūkio valdymą ir jos paskirtis yra užtikrinti laisvą rinkos funkcionavimą. A. Smitas ir kiti liberalizmo teoretikai kritikavo merkantilizmą, feodalinius institutus, asmeninį interesą ir konkurenciją laikė svarbiausiais ūkinės veiklos principais. Privatinė nuosavybė tapo naujos socialinės sistemos pagrindu, o siekimas gauti didžiausią pelną svarbiausiu visuomenės pažangos veiksniu. Ekonominis liberalizmas padėjo kilti pramonei, sudarė prielaidas naujos visuomenės vystymuisi.

• XIX a. šių liberalizmo pirmtakų sekėjas tapo filosofas Džeremis Bentamas. Savo darbuose (“Deontologija”, “Įvadas į moralės ir įstatymų leidybos pagrindus”, “Įstatymdavystės principai”) js sukūrė vadinamąją utilitarizmo teoriją, kurią pagrindė politinių ir teisinių institutų demokratizacijos programa. Svarbiausias Dž. Bentamo teorijos teiginys yra naudos principas, kuris ir sudaro bet kokios žmonių veiklos pagrindą, tampa jų elgesio tikslu ir pagrindiniu motyvu. Nauda, tai toji daikto savybė, kurios dėka jis teikia individui ir visuomenei malonumą, gėrį ar laimę arba padeda išvengti blogio, kančios, nelaimės. Dž. Bentamo utilitarizme ryškai dominuoja individualizmas. Socialinio gyvenimo centre- egoistiškai veikiantis individas, siekiantis asmeninės naudos. Visuotinę gerovę sudaro tik individualių gerovių suma. Remiantis naudos principu formuojami valstybiniai ir teisiniai institutai. Pagrindinis valstybės uždavinys- užtikrinti kuo didesnę laimę kuo didesniam žmonių skaičiui. Tai galima pasiekti tik vedamos liberalios politikos dėka: demokratizuojant valstybinius- teisinius institutus, valstybei nesikišant į ekonominį ir socialinį gyvenimą, ginant privatinę nuosavybę ir laisvąją konkurenciją. Vieninteliu žmogaus elgesio kriterijumi laikant jo asmeninę naudą, buvo atmetamas nesavanaudiškumas. Taip pat neliko vietos dorybingumui, pareigai, sąžinei.

• Dž. Bentamo idėjas toliau tęsė žymus Anglijos mąstytojas Džonas Stiuartas Milis, kuris savo veikaluose (“Logikos sistema”, “Utilitarizmas”, “Apie laisvę”) liberalizmo politinę doktriną išdėstė kaip vientisą logišką minčių seką- nuo pagrindinės idėjos apie žmogaus laisvę iki tą reikalavimą atitinkančios valstybinės santvarkos. Dž. S. Milis