Nacionalizmas

Aprašymas:

Darbas:

Planas

Įvadas.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko
klasifikacija).
2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
2. 2. Kultūrų konfliktai.
2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.
3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.
4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.
5. Lietuvos tautinės mažumos.
5.1. Žydai Lietuvoje.
Išvados.
Literatūros sąrašas.

Įvadas
Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, ir
neabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenės
fenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybės
susikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmis
valstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemoje
pobūdžiui.
Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiau
globalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosios
organizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas,
didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka su
mažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis
— visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijos
vystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bent
iš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti,
pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu.
Taigi skiriamos keturios pagrindinės nacionalizmo teorijos problemos:
1) Kaip apibrėžti sąvokas Nacija,tauta, nacionalizmas, tautiškumas,
internacionalizmas, patriotizmas, šovinizmas, globalizmas, kosmopolitizmas
?
2) Kada atsiranda nacijos? Dvi svarbiausios pozicijos – tipinė
pozicija (nacijos ilgalaikės, tik istorijoje keitėsi jų egzistavimo formos)
ir modernizacijos teorija - E.Gellner, B. Anderson (nacijos atsiranda
Naujaisiais laikais ir jos yra įsivaizduojamos bendruomenės)
3) Kaip vystėsi nacijos ir nacionalizmas?
4) Ar nacionalizmas susiformuoja kiekvienoje šalyje formuojasi
savarankiškai, ar jis pasklido pasaulyje iš Europos?.
Šiame darbe bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jų
tikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiai
etninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaip
pasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadinti
modernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bus
sutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamos
tarptautinės sistemos vystymosi.

1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko[1]
klasifikacija).
Pirmasis nacionalizmo modelis atsirado Amerikoje. Jam būdingas
universalumas ir lokalumas. Pagrindinį vaidmenį jos kūrime suvaidino
tarnautojai ir žurnalistai, o taip pat vietinės spaudos specifika.
Antrasis nacionalizmo modelis atsirado Europoje. Jis rėmėsi
autochtoninių kalbų vartojimu. Amerikoje kalba nebuvo tautinių valstybių
atsiradimo faktoriumi. Europoje vietinės kalbos suvaidino svarbų politinį
ideologinį vaidmenį. Šimtmečio eigoje (1820 - 1920) jos keitė politinį
Europos paveikslą. Be to visi Europos judėjimai rėmėsi prancūzų
revoliucijos modeliu. Ji iškėlė universalius laisvės, lygybės ir brolybės
lozungus. Nacijos suvokimas atsirado tokiame kontekste: nacija tapo
išradimu, kurios patento teisės buvo sunkiai nustatomos. Ji tapo piratinių
pačių įvairiausių uzurpatorių grobimų auka.
Visos naujojo amžiaus utopijos nesiformavo \"prarastojo rojaus\" kalba,
o buvo vaizduojamos kaip šiuolaikinės visuomenės, išsidėsčiusios kitame
erdvės ir laiko kontiniume. Europos nacionalizmo raida vyko paraleliai su
mokyklų ir universitetų organizavimu, kuriuose jis rasdavo sąmoningą
palaikymą. Todėl pirmųjų tautinių judėjimų pradininkai Europoje buvo
istorikai. Jų darbų skaitytojų ratas iš pradžių ribojosi aristokratija,
žemdirbiais, dvarininkais ir dvasininkais. Šių sluoksnių rankose buvo
ekonominė, socialinė ir dvasinė valdžia. Vėliau prie jų prisijungė pirkliai
ir pramonininkai, smulkieji tarnautojai ir inteligentija.
Po Vienos kongreso Europoje visą XIX a. nebuvo didelių karų, bet
stipriai ėmė kilti išlaidos pilietinės ir karinės biurokratijos išlaikymui.

Tokiu būdu atsirado tautinės nepriklausomos valstybės modelis. Ši
valstybė tapo įmanoma revoliucijos ar kovos už tautinį išsivadavimą būdu.
Europos nacionalizmas - visų tariamos bendrijos savybių susijungimo išdava,
atsiradusių Amerikoje ir Europoje. Ją ėmėsi realizuoti vokiečių ir italų
inteligentija - - išsilavinusių marginalų sluoksnis, kuriuos siejo gimtoji
kalba.
Trečiasis modelis - biurokratinis nacionalizmas. Jis susiejo
monarchijos principą su viešpatavimu daugiataučiams gyventojams. Šis
modelis atsirado Rusijos imperijoje, nors kai kurie jo elementai buvo
naudojami Austrijoje Vengrijoje. Pavyzdžiu tapo carinė rusifikacija, kada
valstybinės kalbos pasirinkimas buvo apsprendžiamas administraciniais
sumetimais, nesąmoningu paveldėjimu ir merkantiliais valstybinio aparato
motyvais. Turimas omenyje noras apvilkti visą imperiją kukliu tautiniu
rūbu. Biurokratinis nacionalizmas susiejo daugelį tautų su valdančiąja
dinastija. Jis susiformavo Rusijoje kaip atsakas į \"Vakarų iššūkį\" -
revoliucinius ir tautinius judėjimus Europoje.
Biurokratinis nacionalizmas - tai aplenkiančioji strategija, kurią
taiko valdančiosios grupės tuo atveju, jei joms gresia marginalizacija ar
iškritimas iš tariamos tautos vienybės. Tokiu būdu, rusiškasis nacionalizmo
modelis buvo amerikietiškojo ir prancūziškojo modelio sintezė.

2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
Visuotinė istorija paprastai daloma į epochas. Tai, kas vienose
valstybėse yra suprantama kaip Naujasis amžius ar naujoji istorija,
daugelyje Europos tautų yra traktuojama kaip modernumas. Ši modernumo
epocha prasideda nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio.
Modernizacija paprastai buvo kritikuojama trimis aspektais[2]:
1. Religinė kryptis. Jos reiškėjai religiniai veikėjai, kurie
tvirtina, kad modernizacija prieštarauja pamatiniams tikėjimo
principams.
2. Marksizmas. Markso teorija – modernizacijos produktas. Jis
parodė ne tik neigiamas modernizacijos kryptis (iš proletariato
pozicijų), bet ir jos neišvengiamumą.
3. Romantinis. Pavyzdžiui, Nyčė, kuris stengėsi kovoti su
modernizacija per istorijos užmaršumą, t.y. jis neigė apskritai
istorijos modernizavimo būtinybę.
Šiandien galime teigti, kad modernumas tapo viso pasaulio likimo
dalimi ir to neįmanoma išvengti. Moderni visuomenė priešpastatoma
ikimoderniai (premoderniai) visuomenei. Paprastai šiuolaikinėje visuomenėje
egzistuoja modernios ir ikimodernios visuomenės samprata[3].
Modernizacija įvairias šalis paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, Rusija
yra besivejanti modernizaciją šalis[4].
Bendra modernizuotos visuomenės tyrimo metodologija yra tokia: nei
viena visuomenė nėra nei visiškai modernizuota, nei visiškai ikimoderni[5].
Visuose visuomenėse esama individų, kurie veikia pagal modernistinio tipo
nuostatas ir yra tokių individų, kurie veikia pagal tradicinio,
konservatyvaus modelio nuostatas. Netgi daugiau, vienas ir tas pats
individas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingų
modernumo sampratos tipų motyvus. Lygiai taip pat visos politinės kultūros
yra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir iki
galo racionalių, o taip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijos
prasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtinių
elementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelis
autorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.
Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą į
posmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A.
Giddensas.
Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologinių
nuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, - pavyzdžiui,
progreso mitas, mokslinių žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvo
jėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a.
Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinis
moderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu \"įsivaizduojama
bendruomenė\"), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė iš
premodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų ir
jas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Modernioje
eroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai,
kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas.
Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybių
pastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuos
identitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema - ar mes
galime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.
Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniu
etniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama,
ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas. Kaip teigia
Isaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams ir
socialistams buvo tautiškumo sėkmė. Smitas neabejotinai eina per toli
susiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu su
pastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą.
Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija kritikuoja
požiūrį,

[1] 2 3 4 5 6 Toliau