Nacionalizmas

Aprašymas:

Darbas:

Planas

Įvadas.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko
klasifikacija).
2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
2. 2. Kultūrų konfliktai.
2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.
3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.
4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.
5. Lietuvos tautinės mažumos.
5.1. Žydai Lietuvoje.
Išvados.
Literatūros sąrašas.

Įvadas
Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, ir
neabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenės
fenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybės
susikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmis
valstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemoje
pobūdžiui.
Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiau
globalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosios
organizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas,
didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka su
mažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis
— visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijos
vystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bent
iš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti,
pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu.
Taigi skiriamos keturios pagrindinės nacionalizmo teorijos problemos:
1) Kaip apibrėžti sąvokas Nacija,tauta, nacionalizmas, tautiškumas,
internacionalizmas, patriotizmas, šovinizmas, globalizmas, kosmopolitizmas
?
2) Kada atsiranda nacijos? Dvi svarbiausios pozicijos – tipinė
pozicija (nacijos ilgalaikės, tik istorijoje keitėsi jų egzistavimo formos)
ir modernizacijos teorija - E.Gellner, B. Anderson (nacijos atsiranda
Naujaisiais laikais ir jos yra įsivaizduojamos bendruomenės)
3) Kaip vystėsi nacijos ir nacionalizmas?
4) Ar nacionalizmas susiformuoja kiekvienoje šalyje formuojasi
savarankiškai, ar jis pasklido pasaulyje iš Europos?.
Šiame darbe bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jų
tikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiai
etninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaip
pasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadinti
modernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bus
sutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamos
tarptautinės sistemos vystymosi.

1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko[1]
klasifikacija).
Pirmasis nacionalizmo modelis atsirado Amerikoje. Jam būdingas
universalumas ir lokalumas. Pagrindinį vaidmenį jos kūrime suvaidino
tarnautojai ir žurnalistai, o taip pat vietinės spaudos specifika.
Antrasis nacionalizmo modelis atsirado Europoje. Jis rėmėsi
autochtoninių kalbų vartojimu. Amerikoje kalba nebuvo tautinių valstybių
atsiradimo faktoriumi. Europoje vietinės kalbos suvaidino svarbų politinį
ideologinį vaidmenį. Šimtmečio eigoje (1820 - 1920) jos keitė politinį
Europos paveikslą. Be to visi Europos judėjimai rėmėsi prancūzų
revoliucijos modeliu. Ji iškėlė universalius laisvės, lygybės ir brolybės
lozungus. Nacijos suvokimas atsirado tokiame kontekste: nacija tapo
išradimu, kurios patento teisės buvo sunkiai nustatomos. Ji tapo piratinių
pačių įvairiausių uzurpatorių grobimų auka.
Visos naujojo amžiaus utopijos nesiformavo \"prarastojo rojaus\" kalba,
o buvo vaizduojamos kaip šiuolaikinės visuomenės, išsidėsčiusios kitame
erdvės ir laiko kontiniume. Europos nacionalizmo raida vyko paraleliai su
mokyklų ir universitetų organizavimu, kuriuose jis rasdavo sąmoningą
palaikymą. Todėl pirmųjų tautinių judėjimų pradininkai Europoje buvo
istorikai. Jų darbų skaitytojų ratas iš pradžių ribojosi aristokratija,
žemdirbiais, dvarininkais ir dvasininkais. Šių sluoksnių rankose buvo
ekonominė, socialinė ir dvasinė valdžia. Vėliau prie jų prisijungė pirkliai
ir pramonininkai, smulkieji tarnautojai ir inteligentija.
Po Vienos kongreso Europoje visą XIX a. nebuvo didelių karų, bet
stipriai ėmė kilti išlaidos pilietinės ir karinės biurokratijos išlaikymui.

Tokiu būdu atsirado tautinės nepriklausomos valstybės modelis. Ši
valstybė tapo įmanoma revoliucijos ar kovos už tautinį išsivadavimą būdu.
Europos nacionalizmas - visų tariamos bendrijos savybių susijungimo išdava,
atsiradusių Amerikoje ir Europoje. Ją ėmėsi realizuoti vokiečių ir italų
inteligentija - - išsilavinusių marginalų sluoksnis, kuriuos siejo gimtoji
kalba.
Trečiasis