Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Į V A D A S



Europos integracija yra daugialypis procesas. Kokiose srityse bendravimas tarp šalių bevyktų, jis neišvengiamai veda prie butinybės koordinuoti šalių sprendimus tarptautinėje arenoje.
Bendroji užsienio ir saugumo politika(BUSP) – tai specifinė ir kol kas precedento neturinti besiintegruojančių valstybių bendravimo forma. Pradėta kaip paprasčiausia atskirų užsienio politikos žingsnių koordinacija, šiandien ji virto institucionalizuota Europos integracijos dalimi. Formaliai Bendroji užsienio ir saugumo politika įteisinta tik Mastrichto sutartimi. Europos Sąjungos struktūroje Bendroji užsienio ir saugumo politika vadinama vienu iš trijų sąjungos ramsčių, tad jai suteiktas ganėtinai aukštas statusas nūdienėje integracijoje.
Nepaisant suderintos užsienio politikos būtinybės, jos priešistorėje gana daug prieštaringų svarstymų ir sprendimų. Savarankiška užsienio politika yra viena iš valstybės suvereniteto

atributų, tad beveik 40 metų kalbos apie kokius nors bendrus (t. y. nesavarankiškus) šalių sprendimus minėtoje srityje buvo tabu. Vyko diskusijos, priiminėti konstruktyvūs sprendimai, tačiau pats bendrosios užsienio politikos terminas atsirado ir buvo tik jau minėtame Mastrichto dokumente.
Nepaisant Europos Sąjungos sugebėjimo veikti ekonominėje ir diplomatinėje arenoje, gynybos politikos kūrimas buvo kur kas sudėtingesnis. Europos Sąjungoje yra šalys ne tik su skirtingais saugumo poreikiais ir jų patenkinimo planais, bet ir priklausančios skirtingoms saugumo institucijoms.
Iškyla klausimas – ar Bendroji užsienio ir saugumo politika tikrai reikalinga šiandien, kai kalbama apie Europą be sienų ir kiekvienos valstybės suvereniteto stiprėjimą – ar tai netampa varžtais laisvam kiekvienos tautos apsisprendimui? Ar ji bus reikalinga 21 amžiuje su naujais laimėjimais, bet ir ne mažiau grėsmingais prieštaravimais?
Europos integracijos ekspertai sutinka su tuo, kad Bendroji užsienio ir saugumo politika pradėta kurti dar Šaltojo karo metais, kai besiintegruojančios Europos kalbėjimas ,,vienu balsu“ buvo reikšmingas politinis veiksnys. Šaltajam karui pasibaigus, tokia būtinybė neišnyko. Pasaulis pergyveno Persų įlankos karą, tebesitęsiačią buvusios Jugoslavijos krizę, destabilizaciją buvusioje SSSR. Kiekviena šalis, ypač nedidelė, vargu ar gali reikšmingai prisidėti prie šių ir panašių problemų sprendimo. Europos Sąjunga kaip viena bendrija – gali. Tai Bendrosios užsienio ir saugumo politikos esminis pranašumas krizinėse situacijose. Ekonominė integracija natūraliai skatina poreikį turėti analogiškus tikslus užsienio prekyboje, standartizacijoje, teisiniuose ekonomikos aspektuose ir kitose srityse. Galu gale