Aprašymas:

Kainodaros referatas, kuriame analizuojami kainos formavimo kaštų pagrindu būdai

Darbas:

TURINYS

Įvadas 3
1. Kaštų vaidmuo kainodaroje 4
2. Kainodaros metodai 7
2.1. Visuminių kaštų metodas 7
2.2. Kainos apskaičiavimo visuminių kaštų metodu trūkumai 10
2.3. Tiesioginių kaštų metodas 11
2.4. Kainos apskaičiavimo tiesioginių kaštų metodu trūkumai 14
3. Kainos formavimo abejais kaštų metodais sukeliamos problemos 15
Išvados 17
Literatūra 18


Įvadas

Šiame darbe stengsiuosi panagrinėti teorinį ir praktinį kaštų vaidmenį kainodaroje ir praktines jos problemas, su kuriomis susiduria įmonių vadybininkai ir savininkai rinkos ekonomikos sąlygomis. Kaštų koncepciją vadybininkai naudoja spręsdami kainos formavimo klausimus. Įmonės pelnas, bei kiti užsibrėžti tikslai priklauso nuo gamybos kaštų dydžio. Gamybos kaštų lygis vaidina labai svarbų vaidmenį, tad kiekvienai įmonei itin turi rūpėti gamybos kaštų kalkuliavimas bei jų mažinimas. Labiausiai paplitęs kainos formavimas, būtent ir remiasi kaštų pagrindu, prie kurio yra pridedama tam tikra pelno norma.
Rašydamas darbą, stengsiuosi atkreipti dėmesį į kainodaros, paremtos kaštų pagrindu, sukeliamas problemas, nes dažnai (ypač Lietuvos) įmonėse nėra atkreipiamas didesnis dėmesys į šias problemas. Verslininkai dažniausiai prie gamybos kaštų prideda norimą pelno normą, ir visiškai neatsižvelgia į kitus rinkos veiksnius, kurie labai turėtų įtakoti kainos dydžio nustatymą. Dėl to dažnai nustatoma ne optimali kaina, kas įmonei neleidžia pasiekti kainos formavimo pagrindu užsibrėžtų tikslų.
Pagrinde remsiuosi lietuvių autorių knygomis. Būtent A. Bartkienės “Rinkos kainų politika ir kainodara”, J. Rastenio “Kainodara” bei Š. Pajarsko “Kontraktine kainodara”. Taipogi remsiuosi Rusijoje išleistomis knygomis, kuriose yra aprašomas kaštų vaidmuo kainodaroje, bei Vakarų Europos autorių M. Worsam, D. Berkeley Wright “Marketing in management. Basic principles”.


1. Kaštų vaidmuo kainodaroje


Seniausia ir tradicinė kainodaros strategija yra pagrįsta kainos sudarymu pagal kaštus. Kaštų koncepciją verslininkai naudoja spręsdami kainodaros klausimus. Įmonės pelnas priklauso nuo gamybos kaštų dydžio. Gamybos kaštų lygis yra svarbus veiksnys, nustatant didmeninę kainą. Todėl kiekvienai įmonei itin turi rūpėti gamybos kaštų kalkuliavimas bei jų mažinimas.
Kainodaroje svarbiausią reikšmę turi pastovūs ir kintami kaštai. Kintamų kaštų dydis priklauso nuo išleidžiamos produkcijos apimties. Pastovūs kaštai yra firmos bendri kaštai, betarpiškai nesusiję su gaminamos produkcijos kiekiu. Kintami kaštai – tai tiesioginiai kaštai (medžiagos, g-binė darbo jėga, t. y. darbo užmokestis) ir tiesioginiai pridėtiniai kaštai (prekės pardavimo kaštai, prekės transportavimo kaštai, prekės įpakavimo kaštai, papildomos išmokos gamybiniams darbuotojams, pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio ir kt.). Pastovūs kaštai – tai įmonės bendri kaštai reklamai, prekių pardavimui, administracinės išlaidos, amortizaciniai atskaitymai, kaštai tyrimams ir diegimams ir kt. Kai kurie kaštai, nustatant kainą, neturi būti įtraukiami. Pvz. jei sugedo įrengimas, kuris nebuvo visiškai amortizuotas, tai nepadengti kaštai jai įsigyti turėtų būti laikomi prarastaisiais. Pastovūs ir kintami kaštai sudaro visuminius gamybos kaštus. Nustatant prekės kainą kaštų pagrindu, tikslinga nustatyti, ar išskirti, kaštus į kintamuosius ir pastoviuosius atkreipiant dėmesį į tai, ar jie kinta proporcingai gaminamos produkcijos kiekiui.
Tradicinis ir labiausiai paplitęs kainos nustatymo būdas yra toks, kai prie apskaičiuotų gamybos kaštų ir pridėtinių išlaidų dar pridedamas numatomas pelnas.ši kainodara pagrįsta visais kaštais, arba vadinamaisiais “kaštais plius”.
Nustatant prekės kainą, didelis vaidmuo skiriamas ne faktiniams einamiesiems kaštams, o skaičiuotiems, arba normatyviniams (standartiniams) kaštams. Iš esmės gali būti panaudojami ir faktiniai gamybos kaštai, jei jie turi tendenciją likti stabilūs tam tikrą laiką.
Įmonė, tam kad sumažintų nuostolių dėl neapibrėžtumo riziką, siekia, kad visi ilgalaikiai kaštai kuo greičiau atsipirktų. Nes kuo didesnė pastovių kaštų suma, tuo didesni gamybiniams pajėgumams prastovint dėl gamybos ir realizavimo apimčių svyravimų galimi nuostoliai.
Būsimi gamybos kaštai įvertinami imant tam tikrą gamybinių pajėgumų apkrovimo normą (kuri dažniausiai sudaro 2/3 – 3/4 apskaičiuoto maksimalaus gamybinių pajėgumų lygio). Pridėtiniai kaštai yra priskiriami ne produkcijos kiekiui, kuris pagaminamas, pilnai panaudojus gamybinius pajėgumus, o normaliam (mažesniam) produkcijos kiekiui. Tuo būdu kaštai, tenkantys produkcijos vienetui, santykinai padidinami.
Įmonė, skaičiuodama laukiamus kaštus, remiasi ne realiu pajėgumų apkrovimu (reikėtų daryti pastovius perskaičiavimus), o normaliu (standartiniu), arba vidutiniu per didesnį ar mažesnį laiko tarpą (2-3 metus), apkrovimu. Tokiu būdu įmonė stengiasi sumažinti neigiamą gamybos apimties ir asortimento pokyčių (svyravimų) įtaką tiek kainodarai ir kaštams, tiek ir įmonės finansinei padėčiai.
Gamybiniai kaštai yra vienas iš veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama, nustatant kainas. Bet gamybos kaštai betarpiškai nenulemia nustatomos kainos lygio. Tam