Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Pasvalyje Kalno gatvėje tebestovi ir šiandien du namai. Vienas pažymėtas 10-uoju numeriu, kitas – 14-tuoju. Atrodytų niekuo neišsiskiriantys, tik gal skurdžiau atrodantys, palyginus su kitais, šalia esančiais: ir langinės jau pakrypę, sunkiai beranda šviesa kelią į trobos vidų, užkaltos durys, o slenksčio, rodos, gyva dvasia seniai nėra mindžiojus...
Nedaug dar kas atsimena šių namų ryšį su pasvaliečių klasiku Mariumi Katiliškiu (Albinu Vaitkumi), jo pirmaisiais žingsniais Pasvalio apylinkėse, pirmaja žmona Elze Avižonyte – matematikos mokytoja, Klaipėdos pedagoginio instituto pirmosios laidos absolvente. Keturioliktajame name nuomojosi kambarį Albinas Vaitkus, atvykęs dirbti į Pasvalio biblioteką. Čia pirmąkart šie du jauni žmonės pamatė vienas kitą ir krito viens kitam į širdį. Netrukus 1941 metais spalio 14 dieną slapčia dviračiais nuvykę į Saločių bažnyčią susituokė (Lietuvos respublika, Saločių

metrikinė apylinkė, metrikos nr. 78). „Šią dieną įvyko didžioji meilės ir ištikimybės priesaika“. Bendrą gyvenimą pradėjo Kalno gatvėje, dešimtajame name, kur gyveno iki 1944 metų „prasilenkimo valandos“. Turbūt šiuos laikus geriausiai atmena dar ir šiandien tebešlamantys ant kalno, prie Lėvens didingi uosiai, kuriuos ir sodino pats Marius Katiliškis. Sodino kartu su E.Avižonytės broliu, gyvenusiu Vilniuje, su kuriuo buvo gerais draugais, kartu gaudydavo Mūšoje žuvis, keliaudavo dviračiais pas naujus gimines. O alaus gamybos ceremonija uošvijoje, o pypkė, kurią prikimšdavo uošvio augintu tabaku, o nenuilstamas noras bendrauti su žmonėmis, vis kažką pasižymint užrašuose...
Laikas nenumaldomai skuba pirmyn, vis mažiau lieka prisiminimų. Medžiai, pastatai, kaip ir žmonės turi savo egzistavimo, būties terminus, viskas pamažu išnyksta. Greit bėga laikas. Šiemet jau sueina lygiai 20 metų, kai E.Avižonytė, tikėkime, surado savąją užuovėją gimtojoje taip mylėtoje žemėje, ten, kur Lėvuo tyvuliuoja, kur taip gražiai neužmirštuolės žydi... Gal vis dėlto ateisiantiems po mūsų verta palikti nors nedidelius prisiminimus, atminimo ženklus, apie čia gyvenusius, mylėjusius ir dirbusius žmones.
Prasilenkimo valanda 1944 metais buvo ir atsisveikinimo. Sunki atsiskyrimo valanda, atsiskyrimo amžinai (Darbas, 1991 m., balandžio 20 d. Nr. 31, 3 psl.). Galbūt ta valanda nebuvo visiškai neplanuota. Kartu su Elze ir Albinu nusprendęs vykti ir Elzės brolis Jonas, bet neturėjo dviračio, o vyresnysis brolis Antanas savojo neatidavė. Išvykstant iš Pasvalio uošvis dovanojo turėtą revolverį...
Sunkus tolesnis buvęs abiejų gyvenimas. E.Avižonytė-Vaitkienė kelis metus nieko nežinodama apie vyrą, labai