Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Dziuzas)

Aprašymas:

Darbas:

Liudo Vasario santykis su Bažnyčia Vinco Mykolaičio-Putino romane
„Altorių šešėly“


Vincas Mykolaitis-Putinas – iškyliausia XX amžiaus vidurio lietuvių literatūros figūra. Jo romanas „Altorių šešėly“ įėjo į lietuvių literatūrą, kaip pirmasis meniškai brandus psichologinis romanas, kuriame Liudo Vasario paveikslas atskleidžia individualios sąmonės, psichikos bei santykių su aplinka formavimąsi, tolimesnę raidą bei galutinį jos rezultatą.
Pagrindinė romano varomoji jėga – vidinis kunigo konfliktas, kylantis iš jo santykio Katalikų Bažnyčia. Pagrindinis knygos veikėjas Liudas Vasaris stojo į kunigų seminariją dėl daugelio priežasčių, bet paminėsiu tik pačias svarbiausias, nulėmusias jo apsisprendimą tapti kunigu. Pirmoji ta, kad „niekad ir niekur jis dar nebuvo konstatavęs savyje jokio jausmo, jokios dvasinės šilumos į Dievą“, todėl „jis ėjo į religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią“.

Būsimas klierikas manė, jog seminarija sustiprins jo tikėjimą.
Taip pat, „tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visą nulemiančiai tėvo valiai ir tylios, jautrios motinos norui“. Trečioji priežastis yra ta, kad „ne tik mokinių tarpe, bet ir žemesnėse klasėse, tuo metu buvo pasireiškęs didokas patvirkimas“, „Liudo draugas nusišovė, susirgęs veneros liga“, - visa tai „darė gyvenimą juodą, purviną, bjaurų“. Dar viena priežastis pastūmėjusi jaunuolį Liudą stoti į kunigų seminariją – jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, „didelių darbų noras“, be to, „Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – KUNIGAS!“.
Seminarijos sienos ir rutina malšino menišką dvasią, kėlė melancholiją, bet Liudas Vasaris ir toliau stengėsi tapti geru kunigu „iš pašaukimo“ – pajausti savyje „Dievo kibirkštį“. Tačiau laikui bėgant, jo požiūris į Bažnyčią nuolat keitėsi – teologinės dogmos ir jo nuomonė išsiskyrė: anksčiau norėjęs tapti geru kunigu, suprato niekad tokiu nebūsiąs. Tokiais savianalizės momentais vyskūpai ir klebonai, kiti patyrę kunigai abejojančiam patardavo dėl pašaukimo stokos nesirūpinti, gyventi paprastai, ar net nusižengiant Dievo sargybinių kodeksui, bet nuolat būti atsargiu – nepapiktinti visuomenės: „Tik žiūrėk, kad nebūtų viešo pasipiktinimo parapijoj.“
Pirmųjų kunigavimo metų pabaigoje, kunigui Vasariui jau gerai susipažinus su visuomeninio kunigų gyvenimo peripetijomis, jų „altorių šešėliais“ ir nesugebant visiškai užgniažti savo meilės moterims, jo ankstesni nuogastavimai pasitvirtino: „aš kartais nė nesijaučiu esąs kunigas, mane masina poeto laisvė, pasaulis, moterys. Kaip