(Darbą įkėlė
kepale)
Parsisiųsti darbą:Zip
Aprašymas:
Darbas:
KŪRĖJO DVASINĖS BŪSENOS PAGRINDAI
Kalbant apie literatūrą, svarbu akcentuoti ne tik kūrėją (autorių), bet ir suvokėją (adresatą, skaitytoją). Vieno ar kito teksto (mokslinio, grožinio ar net
buitinio) autorius yra individualybė, siekianti kalbinės raiškos priemonėmis ir
kitomis galimybėmis perteikti turinį, tai yra supažindinti skaitytoją (klausytoją)
su vienokia ar kitokia temos ar klausimo (problemos) versija.
Pasak literatūrologų, literatūra - tai nėra visuotinai pripažinta ir nekintama (kūrinių) vertės visuma. Nekintama vertė neegzistuoja. Tai kas lemia literatūros išlikimą bei jos pripažinimą? Kokios yra literatūros gimimo šaknys? (Kas sudaro literatūros pagrindus?) Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia suvokti, kad lite-
ratūra- tai
reikšmingas ir kultūros, ir žmogaus dvasinės raidos fenomenas, susijęs su konkretybe ir duotybe, kadangi kūrėjas (autorius) kūrybiniame procese įveda, sutalpina žmogaus bei visuomenės gyvenimo (sąlygų, santykių, patirties, laimėjimų bei pralaimėjimų) kodus, pasitelkęs asmeninę duotybę. Duotybė - tai ne prigimtinė dovana, o žmogaus paieškų rezultatas, sielos (arba išskirtinio vidinio „aš“) apraiška konkrečioje būtyje. Kūrėjas - tai davimo savybė, nesusijusi su egoistiniais ar naudos tikslais (nors gali būti ir tokių), kurią žmogus turi pasiekti ir ji yra subjekto viduje. Tai tarsi programinė įranga, kuri vienu ar kitu metu aktyvuojama, siekiant užpildyti atsiradusią tuštumą, nepasitenkinimą ar vidinį diskomfortą, kuriuos sukelia gan banali gyvenimo eiga. Kūrėjas (žmogus) - sudėtinga fizinė ir dvasinė būtybė, turinti altruistinį tikslą,- išreikšti tai, kas susikaupė širdyje, vienoje širdies kertelėje (viename konkrečiame jos taške), todėl kuriantysis jaučia vidinę būtinybę fiksuoti dvasines pajautas, kurios veržiasi į gėrio ir grožio pasaulį kaip į karalystę, sukuria savirealizacijos galimybę ir renkasi tobulumo (gėrio, grožio, šviesos) kryptį. Kūrėjas - tai davimo ir meilės jėga, vienybės su kitais jėga, paslėpta būtybėje, pasireiškianti materialaus pasaulio dvasingumo bei humanizmo sklaida, kurią turi kūrėjas ne tik atskleisti, bet su ja susivienyti pasireiškime, siekiant , jog toji davimo ir meilės jėga susivienytų būtent konkrečioje dvasingumo kryptyje ir valdytų būtybę.
Mes viską , tiek išorinę, tiek vidinę aplinką, suvokiame savo viduje, savo kūne,
Komentarai