Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Galaktikos keistuoliai

Vieną 1967 metų naktį Kembridžo universiteto aspirantė Dž.Bel radioteleskopu aptiko keistus radijo signalus, kurie nuostabiai tiksliai kartojosi kas 1,337 sek., tarsi danguje būtų budėjęs radijo švyturys. Kembridžo astronomai iš karto labai apsidžiaugė - manė pagaliau suradę ilgai lauktus nežemiškų civilizacijų signalus. Tariamus jų siuntėjus Dž.Bel pavadino "mažais žaliais žmogeliukais"…
Tačiau netrukus danguje buvo atrasta ir daugiau panašių mirksinčių žiburėlių. Astronomai, jau seniai įpratę prie kintamų kosminių objektų, šį kartą buvo apstulbinti: žybsniai radijo bangose visą laiką kartojosi nepaprastai dažnai ir tiksliai.
Po pusmečio Dž.Bel mokslinis vadovas profesorius E.Hjušas paskelbė savo prielaidą dėl šių signalų šaltinių. Pasak jo, tai turėtų būti vos keliasdešimt kilometrų skersmens, bet nepaprastai tankios neutroninės žvaigždės - pulsarai, susidariusios sprogstant

supernovoms. Kokios jos ir kaip atsiranda?
Išsekus branduoliniam kurui žvaigždžių gelmėse, jos pradeda trauktis, nes nebėra vidinės jėgos, kuri galėtų atlaikyti viršutinių sluoksnių spaudimą. Teoriniai skaičiavimai rodo, kad Saulės masės žvaigždės virsta baltosiomis nykštukėmis - planetų dydžio žvaigždutėmis, kuriose medžiagos tankis siekia 105 - 107 g/cm3. Vadinasi, 1cm3 baltosios nykštukės medžiagos žemėje svertų maždaug toną. Atskiri atomai negali suartėti vienas su kitu labiau negu per 10-8cm, vadinasi, tiek skysčių, tiek ir pačių kiečiausių medžiagų tankis negali viršyti 20g/cm3. Tuo tarpu milžiniškas slėgimas baltosiose nykštukėse sutraiško atomus: atplėšti nuo branduolių elektronai tampa laisvi. Jei žvaigždės masė ne didesnė kaip 1,5 Saulės masės, tolesnį jos traukimąsi sulaiko vadinamųjų elektroninių dujų slėgis iš vidaus.
Jeigu žvaigždė 2 - 3 kartus masyvesnė už Saulę, įvyksta staigus branduolio kolapsas. Gravitacinio traukimosi metu atpalaiduota energija tvyksteli milžinišku sprogimu. Išorėje žvaigždė sužimba supernova, o viduje trauka sugniuždo ją į 10 - 30 km skersmens rutulį, kurio paviršiaus medžiaga turėtų būti panaši kaip baltosiose nykštukėse. Tačiau gilesniuose sluoksniuose kolosalinis slėgimas laisvus elektronus sugrūda tiesiog į branduolius, ir medžiaga žvaigždės gelmėse tampa neutronų mišiniu su nedidele dar išlikusių sveikų branduolių ir laisvų elektronų priemaiša. Iš čia ir kilęs pavadinimas - neutroninė žvaigždė. Manoma, kad jos centre tankis pasiekia net 1014g/cm3, t.y. milijonus kartų didesnis negu baltosiose nykštukėse.
Ši hipotezė gimė dar 1934 metais, teoriškai nagrinėjant masyvių žvaigždžių galutines evoliucijos