Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Pirmasis atmerktų, bet dar užsimiegojusių akių žvilgsnis užfiksuoja naują dieną ir „išmuša bilietą“ į šiandieną. Jau rytas. Metas prasibudinti, kilti ir eiti, bet nesinori. Nors žadintuvas jau skamba nebepirmą kartą pranešdamas man apie rytmetį, bet mano kūnas ir protas dar miega, o raumenis apgulęs sąstingis neleidžia net pajudėti. Mintyse bandau susidėlioti šios dienos planą, tačiau po sapnų išsidraikusios mintys nesulimpa į vieną visumą. Dėl to nereikia manyti, kad aš esu nepastovus, ar kad nesugebu apsispręsti, juk papraščiausiai aš esu jaunas žmogus ir man nebūdinga iš anksto žinoti sprendimų bei struktūruoti dienos eigą ir ištikimai laikytis kokios nors griežtos disciplinos. Beabejo aš nelaužau sukurtų taisyklių ir nustatytų normų ir visuomenėje esu labai taktiškas.
Šiandien sunkus rytas. Sveiku protu suvokiu savo pareigas ir žinau, kad reikia jas vykdyti, bet pasiduodu silpnumui, kuris kartais

įveikia vyrišką mano stiprybę. Šį ryt slegia keista vienatvė. Nors dar tik atsibudęs kelias minutes, bet jaučiu kaip stingsta kojų pirštai ir supa nyki erdvė. Nusibodo didžiąją dalį naktų miegoti vienam susisukus į antklodę. Jau norėtūsi nuolat glausti kažką, kas būtų artima, tobulai moteriška. Norėčiau išlepti nuo dažnų pašnekesių, sėdėjimo, buvimo kartu, vaikščiojimo ir mėgavimosi malonumu. Įdomus tas idealų atsiradimo procesas mūsų gyvenime. Net nesuvoki kaip jie atsiranda. Turbūt niekam to nepavyko dar suprasti, nebent filosofams, kurie nuolatos ką nors išradinėja ir bando suvokti tai kas vyksta. Aš manau, kad idealas kyla iš patirties, kai kiekvienas iš mūsų pagal savus dėsnius iš to ką turime ir kas yra suformuojame tai, kas turėtų būti. Galbūt dažną iš mūsų įkvepia šioulaikinės visuomenės pavyzdžiai, bet aš netikiu jais, nes dauguma jų tik smukdo ir blogai veikia mūsų psichiką. Kur kas labiau apsimoka galvoti sava galva, o ne sekti daugumos pavyzdžiu.
Ropščiuosi kaip vabalas, nieko nespėju nors ir stengiuosi pasiskubinti. Per ilgai šį rytą galvoju ir per mažai darau. Jaučiu, kad mano pečius slegia našta ir atsakomybė. Žinoma, tai nėra blogai, juk patirtis grūdina ir formuoja žmogų tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Keista, jog pagalvojau apie dvasią, juk niekada nesigilinu į tai kiek esu brandus ir susiformavęs dvasiškai. Atrodo savo dorovinės sąmonės nesu apleidęs, juk gerbiu valstybę, daugiau ar mažiau palaikau pilietinę visuomenę ir neapleidžiu savo šeimos. Galbūt nesu dar visiškai subrendęs, nes dar puikuojuosi jaunyste, tačiau nesileidžiu valdomas jėgos, o moku pats save apibrėžti. Aš pareigas atlieku tiek dėl savęs, tiek dėl pačių pareigų, tačiau jas