Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

vokietukai su šakėmis, kaip velniukai bešokinėjantys aplink
dervos griovius, "pilvūzas su dvokiančia pypke", be abejo, klipatos
klipatėlės, - visko neišvardinsi. Niekam ne paslaptis, kad "Dievų miškas"
ilgai klaidžiojo cenzūros koridoriais. Na, kas gi tai matė - kai kurie
vokiečių esesininkai vadinami neblogais vyrais, o broliškos tautos vietomis
minimos visai be pagarbos! B.Sruoga ginčijosi beveik dėl kiekvieno braukimo
ir taisymo, tai matyti iš "Raštuose" pridėtų komentarų. Cenzūrai kliuvo ne
tik politiniai dalykai, bet ir "nepadorūs intarpai"; pvz., išbraukta
istorijėlė apie vokietį, kuris pakliuvo į lagerį "dėl neaiškių santykių su
šeimininko telyčia" ir dėl to tapo politiniu kaliniu. Piktinosi jis ir dėl
kanceliarinių eufemizmų, kuriais jo vaizdingus žodžius keisdavo cenzoriai:
"Kam sausinti kalbą", - nesuprato rašytojas, kartais tiesiog prašydamas
visai braukti skyrių, nes po iškupiūruotu variantu negalįs pasirašyti. Šis
1946 m. vykęs susirašinėjimas buvo gana beprasmis, - rašytojas mirė kitais
metais, taip ir neišvydęs išspausdinto "Dievų miško". 1946 m. vykusiame
Lietuvos rašytojų visuotiniame suvažiavime tuometinis Lietuvos

Komunistų
partijos CK sekretorius K.Preikšas savo pranešime taip apibūdino "Dievų
mišką": "Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra <…> ciniškas šaipymasis
iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo
kovą, kuri, kaip <…> mes puikiai žinome, buvo vedama. <…> Atrodo, patys
kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra
niekuo dėti. <…> Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga "Dievų miškas", ir
štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi tebūtų naudinga tik
priešams". Galima juoktis, galima piktintis, galima prisiminti B.Sruogos
tvirtinimą, kad kvailių skaičius begalinis… 1957 m. "Dievų miškas" visgi
buvo išspausdintas, ir, beje, atstačius beveik visas kupiūras (visiškai
nekupiūruotas tekstas pasirodė tik 1997 m., B.Sruogos "Raštuose"). „Dievų
miškas" - savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidaus
nužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Šiuo atžvilgiu
„Dievų miškas", išverstas į rusų, lenkų, estų, latvių, bulgarų, čekų,
ispanų kalbas, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europos
memuaristikoje apie konclagerius.
Skaitytojas sunerimęs: kas taip gali kalbėti? Užkietėjęs cinikas?
Negailestingas, neapykanta visiems žmonėms persisunkęs recidyvistas?
Ilgametis lavoninės tarnas? Žinoma, tokia interpretacija galėtų būti, jei
adresatas būtų realybės konteksto nepažįstantis asmuo, tarkim, iš kokios
Afrikos ar Pietų Amerikos šalies. (Nors, kita vertus, G. Garcia'os Marquezo
romanas „Patriarcho ruduo“, kuriame faktografiniai dalykai pinasi su
žiauriomis grotesko scenomis, yra nesunkiai suvokiamas ir realijų
nežinantiems skaitytojams.) Lietuvių skaitytojas, savaime aišku, kūrinį
suvokia platesniame kontekste. Juk B. Sruoga nėra žmogus, kurį galėtume
įtarti psichologine ar nusikaltėliška patologija. Atvirkščiai - skaudžios
ironijos, pašaipos, sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškais
palyginimais „Dievų miško“ konclagerio tikrovę jis pavertė bemaž trilerišku
viduramžių karnavalu, F. Goya'os sapnų košmarais. Kūrinio genezę, regis,
labiausiai lėmė vos per kelis mėnesius nutolęs mirties šeš�