Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Šiandien itin dažnai svarstomas individualios atsakomybes ir aktyvumo bei iniciatyvumo klausimas: kiek nudienos žmogus gali buti ir yra atsakingas už visuomeneje vykstancius procesus; kiek imanoma efektyvi ju kontrole ir reguliavimas; ar tai iš viso yra žmogaus kompetencijoje.

Darbas:

LIKIMO SAMPRATA ŠIUOLAIKINIO ŽMOGAUS GYVENIME

Šiandien itin dažnai svarstomas individualios atsakomybes ir aktyvumo bei iniciatyvumo klausimas: kiek nudienos žmogus gali buti ir yra atsakingas už visuomeneje vykstancius procesus; kiek imanoma efektyvi ju kontrole ir reguliavimas; ar tai iš viso yra žmogaus kompetencijoje.

Musu laiku visuomeneje akivaizdus tokie procesai, kaip senosios tvarkos irimas, leidžiantis isitvirtinti naujiems autoritetams, spartus technologiju vystymasis, gamybos proceso ir masines kulturos standartizacija, tarpininkaujancios patirties plitimas ir pan. Visa tai igalina socialines agenturos atkerejiima, globalizacija, o kartu formuoja ir kitoki žmogaus santyki tiek su savimi, tiek su supancia aplinka: suteikiamos galimybes greitai, patogiai ir efektyviai komunikuoti, tuo pat metu dalyvauti daugelyje socialiniu aplinku ir atlikti ivairius socialinius vaidmenis bei vartoti daugelio sociumu produktus (netgi priarteti prie tokiu

aplinku, kuriose tiesiogiai fiziškai nedalyvaujama), rinktis iš daugelio imanomu alternatyvu. Pleciasi tiesiogiai ir netiesiogiai patiriama tikrove. Taciau kita šiu procesu puse – atomizacija: i tarpusavio santykius skverbiasi vis daugiau tarpininku; bendravimas tampa trumpalaikiu, fragmentišku, niekuo neipareigojanciu; jame vis mažiau vietos belieka pasitikejimui ir atsakomybei; sunkiai beimanomas vientiso saves vaizdo, tapatumo, individualios savasties formavimas. Žmogus funkciškai suvokia ir vertina aplinka, jauciasi vienišas ir nesaugus, susvetimejes socialines tikroves atžvilgiu, bejegis, negaledamas kontroliuoti, ivaldyti bei keisti visuomeneje vykstanciu procesu, rasti jiems racionaliu paaiškinimu. Jis svetimas jam nepaaiškinamos tikroves atžvilgiu, todel dažnai visa atsakomybe ir veikimo iniciatyva atiduoda, perkelia kažkam kitam. Bendravimo ir saugumo poreikiu nepatenkinimas ir siekis adekvaciai juos patenkinti skatina žmones ieškoti nauju saviraiškos ir savisaugos sriciu.

Dažnai sustojama ties dar vienu šiuolaikines visuomenes procesu, turinciu itakos aukšciau minetiesiems, - tradicinio religingumo ir tradicinio bažnycios vaidmens transformacija. Jei anksciau tradicines religines doktrinos suteikdavo žmonems visuotine vertybiniu orientaciju struktura, nusakydavo galutinius ju gyvenimo tikslus ir pateikdavo priemones jiems pasiekti, t.y. orientuodavo kasdiene veikla i šio tikslo realizavima, tai dabar pamažu nusigrežiama nuo tradicines religijos ir ja nebesivadovaujama, norint susivokti neapibrežtumo ir nepastovumo situacijose. Atrodo, kad ji nebetenka sakralizuojancios galios, strukturavusios žmoniu gyvenima, ir kad žmones gyvena sekuliariame, profaniškame pasaulyje. Taciau tai jokiu budu nereiškia religijos nunykimo: ji tik transformuojasi,