Aprašymas:

Darbas:

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Semantizmai 4
1.1 Populiarūs semantizmai 5
2. Semantizmai šnekomojoje kalboje 7
3. Semantizmai dalykinėje verslo darbuotojų kalboje 10
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13


ĮVADAS

Semantizmas – savas žodis, tam tikruose kontekstuose pavartojamas svetima, anksčiau neturėta reikšme arba keliomis reikšmėmis. Neturėtą reikšmę žodžiui suteikia svetimos kalbos įtaka, kuri ypač ryški dvikalbystės sąlygomis, kai ne tik kalbama, bet ir mąstoma keliomis kalbomis be didesnės atrankos, nedarant skirtumo, nykstant gimtosios kalbos jausmui.
Darbo tikslas - aptarti semantizmus ir jų atsiradimo priežastis šnekamojoje ir dalykinėje verslo darbuotojų kalboje.
Siekiant užsibrėžto tikslo, keliami tokie Uždaviniai:
1. Panagrinėti kokios kalbos klaidos dažniausiai daromos.
2. Pateikti pavyzdžių.
Kalbos žodynas nuolat kinta: kuriami nauji žodžiai, jų skolinamasi iš kitų kalbų, keičiamos turimų žodžių reikšmės. Žodžių reikšmė keičiasi natūraliai, kai žodis vartojamas perkeltine reikšme (pvz., žmogaus galva ir aguonos galva), ir nenatūraliai - dažniausiai dėl kitų kalbų poveikio. Savi žodžiai, tam tikruose kontekstuose pavartojami svetima, anksčiau neturėta reikšme arba keliomis reikšmėmis - dažnos ir sunkiai atpažįstamos leksikos klaidos ir yra vadinami semantizmais ( semantika - kalbos mokslo šaka, tirianti žodžių reikšmes, o jų daugelis žodžių turi ne vieną). Terminas semantizmas tarpiškai sietinas su graikų kalbos žodžiu semantikos „reikšminis“. Neturėtą reikšmę žodžiui suteikia svetimos kalbos įtaka, kuri ypač ryški dvikalbystės sąlygomis, kai ne tik kalbama, bet ir mąstoma keliomis kalbomis be didesnės atrankos, nedarant skirtumo, nykstant gimtosios kalbos jausmui. Dalis semantizmų ateina kaip mados, tam tikro slengo, žodžiai.



1. Semantizmai

Semantinį branduolį sudaro daugiausia vertiniai, bet tam tikrame kontekste jie visai geri, jų vartosena norminė (tuo jie skiriasi nuo vertalų).
Semantizmai yra:
1) Iškraipytos reikšmės tarmių žodžiai ir
2) Nenorminės reikšmės kitų kalbų žodžiai
Visų jų vartosena nenorminė.
Visuose mano nagrinėtuose kalbos kultūros leidiniuose pažymima, kad semantizmai - gausiausias ir aktualiausias dabartinės lietuvių kalbos klasikos sluoksnis kalbos kultūros požiūriu. Jis vis gausėja, sunkiai reguliuojama jo vartosena. Nurodomos kelios to priežastys:
a) Dėl kalbų kontaktų. Verčiant iš vienos kalbos į kitą, žodžių reikšmės perkeliamos į kalbą, kuriai tos reikšmės yra svetimos.
b) Visuomenės kalbinis jausmas, kalbos kultūra. Ne kiekvienas kalbėdamas jaučia, kurio žodžio reikšmė teisinga, o kuri svetima, mūsų kalbai nebūdinga.
c) Žodžių reikšmės nėra nekintantis dalykas - jos nuolat keičiasi, plėtojasi; nelengva nustatyti to reikšminio kitimo pobūdį ir leistinas ribas.
Štai kodėl žodžių reikšmių kultūra tokia svarbi ir mažai ištyrinėta kalbos kultūros sritis. Taigi kalbininkų sisirūpinimas ją turi būti didelis.
Iš „Kalbos praktikos patarimų“ ir „Kanceliarinės kalbos patarimų“ išrinkau, mano manymu, populiariausius semantizmus, juos aptarsiu, pateiksiu ištaisytus, pakomentuosiu.
Žodžiai, pavartoti netinkama reikšme – dažnos ir sunkiai atpažįstamos leksikos klaidos. Tokius žodžius kai kas trumpai vadina semantizmais (semantika – kalbos mokslo šaka, tirianti žodžių reikšmes, o jų daugelis žodžių turi ne vieną).
Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio, kai nekritiškai perimama svetimos kalbos atitinkamo žodžio platesnė reikšmių sistema (mat to paties žodžio reikšmių sistema skirtingose kalbose paprastai skiriasi). Rečiau ne ta reikšme pavartojamas nesuprastas lietuviškas žodis, ypač kai imamas iš senųjų raštų arba iš kurios nors tarmės.
Šiandieninis pasaulis be galo spalvingas ir kontrastingas: naujovės, nauji atradimai visose mokslo ir gyvenimo srityse. Viskas keičiasi, sukasi dideliu greičiu, taigi nenuostabu, kad keičiasi žmogaus požiūris į skirtingus dalykus. Lietuvos žmonės - ne išimtis. Labiausiai pasikeitė lietuvių požiūris į savo gimtąją kalbą ir ne į gerą pusę. Daugelis lietuvių nesistengia šnekėti taisyklinga lietuvių kalba, be to, daug jaunimo išvažiuoja į užsienį ir visai pamiršta lietuvių kalbą. Taigi, kokia kalbos kultūros situacija Lietuvoje šiuo metu? Lietuva nuo seno garsėjo užsieniečiams sunkiai suprantama ir išmokstama gimtąja kalba. Garsūs buvo mūsų kalbininkai, rašytojai, menininkai, supratę lietuvių kalbos svarbą ir garsinę Lietuvos vardą visame pasulyje. Ypač svarbus Lietuvai buvo spaudos draudimo laikotarpis, kur didžiausią įtaką darė lietuvių knygnešiai, supratę, kad be savo gimtosios kalbos Lietuva ilgai neegzistuos. Taigi iš visų jėgų jie priešinosi lietuvių rusinimui ir lietuvių kalbos naikinimui.atsiveria, net ir rizikuodamas. Ypač jų pagausėjo sovietmečiu, kai tam tikrų rusų kalbos žodžių reikšmės beatodairiškai buvo keliamos į lietuvių kalbą, taigi buvo daromi tarsi reikšmių vertalai. Jie stūmė tradicines lietuviškas reikšmes ir kalbą labai skurdino.
Svetima reikšme pavartojami įvairių kalbos dalių žodžiai, tačiau dažniausiai – veiksmažodžiai, nes jų reikšmių sistema paprastai gana plati ir įvairiose kalbose labiausiai skiriasi. Juos aptarsime pirmiausia; išsamiau – tuos aktualiuosius, kurie nurodyti „Didžiųjų kalbos klaidų sąraše“ (kartu priminsime vieną kitą būdingiausią norminę reikšmę).

1.1 Populiarūs semantizmai

Populiarių semantizmų analizė. Populiarūs semantizmai. Nesuprasti lietuviški žodžiai. Perimtos svetimos reikšmės. Kompiuterinės tematikos semantizmai. Sangrąžiniai semantizmai. Dalį semantizmų sudaro žodžiai (dažniausiai veiksmažodžiai), kurie nevartotini, kai reikia konkretesnio veiksmažodžio. Nemaža semantizmų atsirado dėl netinkamai vartojamo priešdėlio. Semantizmus sudaro ir kai kurie žodžiai (leksikoje jie dažnai yra sinonimai), vartojami vienas vietoj kito nenormine reikšme. Kalbą gyvinant, vartotinos ir perkeltinės žodžių reikšmės, bet kartais jos per daug iškraipomos, sudaro aiškiai verstines, mūsų kalbai nebūdingas konstrukcijas, esti nelogiškos.
Vieną semantizmų grupę sudaro nesuprasti, netinkama reikšme vartojami lietuviški žodžiai. Jų nėra daug.
„Eibė“ („žala, nuostolis“).Vaikinas turėjo eibę (= aibę), daugybę draugų. Vart.: Šernai pridarė tiek eibių (t.y., žalos, nuostolių).
Sūnus labai panešėjo (= panėšėjo), buvo panašus į tėvą. „Panešėti“ reiškia „panešti“ Vart.: Panešėk mano knygas.
Pakomentuoti semantizmai atsirado, be abejo, dėl jų fonetinio panašumo, nesupratus žodžių reikšmės. Daugiau šios grupės semantizmų kilo iš tarmių, netinkamai vartojant kokį retesnį tarminį žodį.
Nebūkime abuoji (= abejingi) ir nedideliam chuliganizmui. „Abuojas“ reiškia „piktas, nedoras, blogas“.
Giminiškas daiktavardis „abuojumas“ nevartojamas „abejingumo“ reikšme. Tai - redakcijų abuojumas (= abejingumas) satyrai.
Aplamai (= Apskritai imant, apskritai) susirinkimas praėjo sklandžiai. Rytų aukštaičių „aplamai“ reiškia „sujauktai, netvarkingai“, o kai kuriems žemaičiams - ir „kvailai“.
Senųjų raštų žodis „tūlas“ reiškia „dažnas, ne vienas, daug kas“. Komisijoje šeimininkavo tūlas (= kažkoks, toks) agronomas.
Štai A.Baranausko „seniau miškai mylėta, tūlon giesmė dėta“ reiškia „dažnon“.
Iškreiptai vartojamas naujadaras „ainis“. Jis reiškia „palikuonis“, o ne „protėvis“, „prosenis“. Branginkime tai, ką mums paliko ainiai (= proseniai, protėviai). Visų šių žodžių reikšmes reikia suvokti ir išmokti - taip išvengsime semantizmų.
Gausią semantizmų grupę sudaro netinkamai perimtos svetimos žodžių reikšmės; ypač daug jų atsirado sovietmečiu, verčiant iš rusų kalbos. Atsirado tarsi reikšmių vertalai, išstumiantys lietuviškas reikšmes, labai skurdinantys kalbą.
2. Semantizmai šnekomojoje kalboje

Šnekamoji kalba – savarankiška tautinės kalbos atmaina. Šnekamoji kalba ir yra sakytinė bendrinė kalba, ir tarmių, miesto, ir įvairių žargonų kalba. Kalbotyroje yra vartojama įvairų terminų: šnekamoji kalba, šnekamoji privačioji kalba, kasdieninė šnekamoji kalba, buitinė šnekamoji kalba. Ši tautinės kalbos atmaina yra apibūdinama labai nevienodai. Vieni ją laiko pakankamai savarankiška struktūra, palyginti su bendrinės rašytinės kalbos atmaina, kiti teigia ją esant tos pačios struktūros tik labai nepastovią. Ryškiausi jos funkciniai skiriamieji požymiai yra neoficialumas ir privatumas, taip pat nemažas situatyvumas.
Kai kurių semantizmų norminė ir taisomoji reikšmės atrodo labai nutolusios, sudaro netgi priešpriešą. Dažniausiai svetima reikšme vartojami veiksmažodžiai, nes turtinga jų senoviška, plati, skirtinga reikšmių sistema.
Pernešti - nevart. r. „iškęsti, patirti“. Daug vargo tada pernešėme (= patyrėme). Vart.: Gėlę pernešiau ant kitos palangės.
Pergyventi - nevart. r. „jaudintis“. Nepergyvenk (= nesijaudink), viskas bus gerai. Vart.: Jis mus visus pergyvens (t.y., gyvens ilgiau už mus).
Nuimti - nevart. r. „atleisti iš kur nors“ Nuimti nuo pareigų (= atleisti iš pareigų, pašalinti).
Pažymėti - nevart. r. „švęsti, minėti“. Kaip pažymėsime (= švęsime, minėsime) šią datą?
Susišaukti - nevart. r. „sietis“, turėti ryšį, derintis. Jų kūryba susišaukia (= siejasi, turi ryšį).
Suvesti - nevart. r. „susumuoti“ Suvedė (= susumavo) lenktynių rezultatus.
Susirišti - nevart. r. „susisiekti“. Tuojau susirišiu (= susisieksiu) su kitu skyriumi.
Į(si)rašyti - nevart. r. „įsirašyti“. „derinti(s)“ (= derinasi su...) Šis pastatas gražiai įsirašo į didmiesčio peizažą.
Išleisti - nevart. r. „gaminti“. Ši įmonė jau išleido (= pagamino) pirmuosius naujos produkcijos pavydžius.
Išpulti - nevart. r. „būti“. Kada išpuola (= bus) tavo gimtadienis?
Išrišti - nevart. r. „išspręsti“. Tad kaipgi šį klausimą išrišote (= išsprendėte)?
Išsekti - nevart. r. „pasibaigti, baigtis“. Darbotvarkei išsekus (= pasibaigus), susirinkimą baigiame.
Išstoti - nevart. r. „kalbėti, tarti žodį“. Pagaliau išstojo (= tarė žodį) ir jubiliatas.
Iššaukti - nevart. r. „sukelti“. Vadovo žodžiai iššaukė (= sukėlė) kolektyvo