žiniasklaida ir agresija

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

belieka tik jo įvykdymas.
Visa tai akivaizdžiai parodo, kiek anksčiau minėtos principinės teisės normos tereguliuoja žiniasklaidos veiklą, saisto jos dalykinę sferą. Arba, kitaip pasakius, kiek viešojo informavimo priemonės mato reikalingumą prisilaikyti vaiko teisių ir teisėtų interesų reglamentavimo. Žinoma, pasakius tai, neišvengiamai atsiduriama ties balansavimo riba už kurios slepiasi grėsminga frazė ,,cenzūra”, ką, beje, labai greitai, vos tik paskatinus laikytis moralioje visuomenėje ir teisinėje valstybėje priimtinų elgesio, ypač liečiančio vaikus, įžvelgia daugelis viešojo informavimo atstovų, neatsižvelgdami į tai, kad saviraiškos laisvė gali ir turi būti ribojama, kai ja gali būti pažeidžiami visuomenės interesai ir žmogaus teisės, o svarbiausia mūsų vaikų teisės ar teisėti interesai.
Paminėtina ir netradicinės, jeigu taip sąlyginai galima įvardinti, žiniasklaidos, t.y. elektroninės

žiniasklaidos reglamentavimo ir reguliavimo problema. Virtuali žiniasklaida jau yra tapusi daugelio iš mūsų kasdienybe. Elektroniniai laikraščiai ir žurnalai, informaciniai portalai sulaukia ne mažesnio skaitytojų dėmesio nei įprastinė žiniasklaida. Tačiau teisinio šios žiniasklaidos reguliavimo mechanizmo, priežiūros bei stebėsenos sistemos, kurios viena iš paskirčių būtų užtikrinti šios informavimo sferos suderinamumą su vaiko teisėmis ir jo teisėtais interesais, faktiškai neturime. Kol kas, bene vienintelis, veikiantis nacionalinis teisės aktas skirtas šios srities reglamentavimui - yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo”, kurio tikslas – nustatyti viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo šiuose tinkluose nuostatas, jų įgyvendinimą ir laikymosi kontrolę. Tačiau, nors minėtu nutarimu patvirtinta tvarka galioja jau metus, pozityvesnių pokyčių šioje srityje, siekiant apsaugoti vaiką nuo virtualių grėsmių, dar nematyti.
Gal todėl čia informacijos sklaida realizuojama bemaž taip, kaip kas išmano, perdaug ,,nesukant galvos” dėl siūlomos informacijos turinio teisingumo, objektyvumo, patikimumo, gana begėdiškai piktnaudžiaujant interneto vienu iš privalumų - informacijos teikėjo ar vertintojo anonimiškumu.
Taigi, žiniasklaidos įtaka visuomenei, o juo labiau vaikams, dabar turi, ir neabejotinai turės ateityje, milžinišką įtaką. Todėl, jau šiandieną, labai svarbu kokybiškai išspręsti vaiko – viešosios informacijos vartotojo, o taip pat vaiko, visuomenei