žiniasklaida ir agresija

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

daugelis tėvų naudojasi bet kokią parama, kokią jie tik gali gauti šioje modernioje, chaotiškoje, žiniasklaidos sukurtoje visuomenėje, kurioje dabar gyvename. Taigi apibrėžtos nuostatos, ką vaikai turėtų matyti ir žiūrėti, tėvams padėsiančios apsispręsti, sulaukia pritarimo. Pavyzdžiui, firma „Microsoft“ įdiegia į būsimąsias „X-Box“ programas specialią mikroschemą, tad tėvai galėtų uždrausti tam tikro turinio duomenis, atitinkančius M tipo reitingą.
Netikiu, kad turėtume cenzūruoti ar reguliuoti pramoginių dalykų turinį, nors daugiau prodiuserių turėtų parodyti blaivų mąstymą. Nederėtų drausti agresyvių videožaidimų, muzikos tekstų ar filmų. Verčiau sukoncentruokime dėmesį, apsaugodami vaikus nuo jiems netinkamų pramogų. Diskusijos ir tyrimai apie tai, kas tinkama vaikams, o kas ne, turi tęstis. Tarkime, naudinga būtų patyrinėti, ar reitingai neturėtų būti griežtesni kai kurioms laidoms ir žaidimams, gal kai kurie žaidimai vertinami per daug atlaidžiai.
Kolorado valstijoje, Littletone, įvykusios žudynės paskatino buvusį JAV prezidentą Billą Clintoną pasidomėti tuo, kad federalinė prekybos komisija ir JAV teisingumo departamentas ištirtų ir nuspręstų, ar agresyvumo turinčių pramogų turinys buvo kaip nors reklamuojamas ir skleidžiamas vaikams iki 17 metų.

Pareigūnai surinko informaciją iš meninių filmų, muzikos įrašų ir elektroninių žaidimų pramonės, tirdami jų rinkodaros prioritetus bei reguliavimo sistemą. Svarbu pažymėti, jog tyrėjai žvelgė į rinkodaros produktus, pažymėtus kaip agresyvius pagal pačių gamintojų reitingus. Tai reiškia, kad pareigūnai netyrė pramogų turinio, ir nenustatinėjo, ar tam tikri produktai yra agresyvūs. Jie sutiko su industrijos atstovų apibrėžimais, kas yra agresyvu ir kas ne. Nustatyta, kad visose trijose šakose kompanijos automatiškai ir vienareikšmiškai reklamuoja produktus vaikams, kuriuos patys apibrėžė kaip jiems netinkamus dėl prievartą skatinančio turinio. Tarkime, agresyvų polinkį turinčios pramogos žiniasklaidoje dažniausiai reklamuojamos tam, kad pritrauktų vaikus iki 17 metų. Tam tikri TV serialai turi didžiausią pasisekimą tarp vaikų (Bafi Vampyrų Žudikė, Ksena), taip pat kaip ir kai kurie interneto tinklapiai ir žurnalai, kurių daugiau nei 35 % skaitytojų yra iki 17 metų (Game Pro, Seventeen, mtv.com). Nustatyta, kad 80 procentų iš 44 tirtų R kategorijos filmų dėl prievartos buvo reklamuojami kaip vaikams iki 17 metų; 27 procentai iš 55 tirtų muzikos įrašų kompanijų su nedviprasmišku turiniu išskyrė paauglius kaip dalį jų strateginės auditorijos; 70 procentų iš 118 elektroninių žaidimų su užrašu „tik subrendusiems“ buvo skirti vaikams. Pavyzdžiui, viename rinkodaros plane taip nusakoma strateginė publika: „vyrai nuo 12 iki 17 metų – pirminė paklausa, vyrai nuo 18 iki 34 metų – antrinė paklausa“. Dauguma vadybininkų 12 metų laiko ta kraštutine jaunimo spektro riba, bet keliuose planuose kreipiamas dėmesys net į 6 metų vaikus.
Akivaizdu, kad produktai, apibrėžti pačių pramogų industrijos atstovų kaip per daug agresyvūs vaikams, iš tikro jiems ir yra reklamuojami. Ši išvada iš naujo sukėlė publikos debatus apie tai, ar prievartą skleidžianti žiniasklaida gilina bei skatina agresyvų jaunimo elgesį.
Lietuvoje ši problema tampa vis aktualesnė. Žiniasklaidoje, kur dėmesys kriminalams užima pirmaujančias pozicijas, jau pasirodė abejonių, kad gal nevertėtų taip akcentuoti smurto praktiškai be jokių apribojimų. Tereikia nepasiduoti žiaurioms rinkos taisyklėms, ir reguliuoti vietą, kiekį bei laiką, kur gali pasirodyti pranešimai apie juodąją gyvenimo pusę. Antraip ir Lietuvoje išauš diena, kai mokinys bijos eiti į mokyklą, o tarnautojas – į darbą.