Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

reiškianti žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visumą, nulemiančią jo artimiausią persikūnijimą. Tai – savotiškas dėsnis, automatiškai veikiantis atpildo mechanizmas, paaiškinantis, kas žmogaus laukia po jo mirties ir kodėl socialinė žmonių padėtis yra nevienoda. Panašu, kad karmos samprata patogi ir priimtina tuo, jog ji leidžia pateisinti žmogaus nesavarankiškumą ir silpnavališkumą, pasyvią jo laikyseną, santykį su pasauliu, kur jo atsakomybė ir iniciatyva atiduodama beasmenės jėgos kompetencijai.

Labiausiai tikėtina, kad toks santykis su pasauliu yra būdingas vyresnės kartos žmonėms. Beveik visi jie turi vienokią ar kitokią sovietmečio patirtį, kai viskas buvo garantuota (darbo vieta, atlyginimas, gyvenamasis plotas ir t.t.) ir nereikėjo dėti didelių pastangų savo gerovei užtikrinti. Gi šiandien gyvenimas iš jų reikalauja daug ko – veiklumo, aktyvumo, komunikabilumo, atsakomybės ir iniciatyvos. Daugumai jų dabar sunku pritapti, persiorientuoti prie šiuolaikinės gyvensenos tempų, todėl jie save vertina kaip pasyvius ir praradusius atramą savo gyvenime bei neturinčius jokios sprendžiamosios

galios socialinės problematikos svarstyme.

Trečiosios laikysenos atstovai likimo kalviai, savarankiški ir niekieno nevaržomi, save laiko savo valios ir likimo šeimininkais, savarankiškai obliuojančiais savo gyvenimą ir veiklą. Paprastai tokie žmonės deklaruoja savo nepriklausomybę ir nėra linkę sieti savo gyvenimo prasmingumo su kokio nors dievo veikimu. Tačiau nemaža dalis tokių, kurie visgi palieka vietos šiokiam tokiam dievo dalyvavimui jų gyvenime. Neklystume sakydami, kad tokia gyvenimo vizija priimtiniausia paaugliams, jaunuoliams, kurie visgi neturi realios įtakos socialinei raidai ir įvykiams. Visiškai tikėtina, kad pastarieji atspindi šiuo metu itin populiarią nieko nepaisančio, apie nieką negalvojančio jaunuolio, nesibodinčio paminti visas senas vertybes ir maksimas, poziciją. Taipogi ji turėtų būti patraukli ir vadinamiesiems kultūriniams marginalams, propaguojantiems alternatyvinį gyvenimo stilių: jie mažai įsijungia į socialiai aprobuotas aplinkas, renkasi neformalius saviraiškos būdus (tarkim, grojimas ir uždarbiavimas gatvėse), buriasi į uždaras grupuotes; čia jie kuria savo pasaulį, pritaikydami jam įvairius socialinės tvarkos atributus (savos struktūros buvimas, taisyklių galiojimas). Tiek vienų, tiek kitų elgsenoje galima įžiūrėti bėgimą iš socialiai reglamentuotos erdvės. Jie bėga, nes taipogi jaučiasi bejėgiai ir negalintys rasti aiškaus atsakymo į iškylančius klausimus. Tačiau savo bejėgiškumo jie neprojektuoja, nesuverčia likimui kaip beasmenei tikrovei, o jį kompensuoja, kurdami sau priimtinus elgesio modelius.

Aprašytos žmonių laikysenos - savotiški teoriniai konstruktai, kurių visgi nereikėtų laikyti idealiais ir universaliais. Jie padeda įsigilinti į lietuvių mentalitetą, pažinti jų pasaulio refleksiją, santykį su socialine erdve ir joje vykstančiais procesais. Ir visgi tenka konstatuoti tai, kad lietuvių mentalitetas dar nėra pasiekęs brandos stadijos, nes tik nežymi visuomenės dalis jaučiasi realiai galinti įtakoti joje vykstančius procesus, gylį ir kryptį, prisiimti už tai atsako