Darbas:
nereiškia religijos nunykimo: ji tik transformuojasi, įgauna kitokį turinį. Tai patvirtina naujų religingumo apraiškų, religinių praktikų, religinių scenarijų gyvybingumas žmonių mentalitete ir elgesyje. Šiandien žmonės savo pasitikėjimą ir atsakomybę orientuoja į naujas tikybas, naujų religinių įsitikinimų sistemas, religines grupuotes, kurių kūrimosi tendencija išryškėjo jau XXa. pradžioje, po antrojo pasaulinio karo. Tai paliudija naujojo religingumo formavimąsi; pamažu jis įgyja institucionalizuotas formas, gąsdina savo tariamu (perdėtu) agresyvumu ir destruktyvumu. Būtų galima paminėti tokius šio proceso ypatumus: ezoterinės, kultinės, spiritualistinės simbolikos antplūdis; pakitęs santykis su anapusybe, transcendencija; eklektiško religinio tapatumo ir pasaulėžiūros, neįpareigojančios ir nesaistančios griežtais reikalavimais, formavimasis; funkcinio ir fatališko santykio su pasauliu įsivyravimas. Panašu,Viena iš šio naujojo religingumo formų būtų galima laikyti ir tikėjimą likimu. Tiek kasdienė mūsų patirtis, tiek įvairūs kiekybiniai sociologiniai tyrimai rodo, kad šiandien ši religingumo apraiška yra stipriai įsišaknijusi žmonių sąmonėje ir elgsenoje. Likimas - tarsi mažas gyvenimo modelis, todėl jo samprata gali pasitarnauti kaip priemonė atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūrą, jauseną ir laikyseną, atspindėti socialinį pasaulį jo akimis: kiek žmogus jaučiasi atsakingas už jame vykstančius procesus, už jų eigą ir kryptį? Kiek jis laisvai ir nevaržomai gali tai įtakoti?
Tad kokią tikrovę slepia likimo metafora?
Šiandien Lietuvos žmonių mentalitete pastebimos kelios pagrindinės likimo sampratos, kuriose ir atsispindi jaunuolių jausenos, laikysenos šiandienos pasaulyje – tarpinė, nusakoma kaip žmogaus ir dievo bendradarbiavimas, likimo vergai ir likimo kalviai (pažymėtina, kad duoti pavadinimai tėra tik sąlyginiai).
Pirmoji laikysena pavadinta tarpine, nes čia visa žmogaus egzistencija - kelias nuo gimimo iki mirties - suvokiamas kaip bendras jo paties ir dievo veikimas, kūrimas, harmoningas jų bendradarbiavimas. Kasdienybėje toks žmogus - savarankiškas ir veiklus, sugebantis išskleisti savo potencijas, rinktis savo valia, noru ir intencija, kurti savo likimą, brėžti savo gyvenimo orientyrus. Bet vis dėlto pilnutinis žmogaus gyvenimo įprasminimas ir pagrindimas neįmanomas be dievo malonės ir palaimos. Paprastai jis suprantamas dvejopai. Vieniems būdinga krikščioniško Dievo samprata: jis suvokiamas kaip kūrėjas, kaip asmeniškas dievas, dalyvaująs žmonių gyvenime, kaip
Komentarai