Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

yra nuo empirinių sąlygotumų.
Tai, kad tiek visiškai įgyvendinta dorybė, tiek laimė, tiek laisvė yra galimos, nėra tiesiogiai įrodoma. Praktinis protas teigia esant šią galimybę kaip būtiną aukščiausiojo gėrio galimybei . Tai praktinio proto postulatai. Jie peržengia praktinio proto taikymo ribas, tačiau jam yra būdingi ir naudingi. Tai yra nemirtingumo, laisvės ir Dievo buvimo postulatai. Jais peržengiama jutiminė žmogaus prigimtis ir persikeliama į jos galimybių sferą. Aukščiausiasis gėris, nenumatant šių sąvokų, negalimas.
Praktinio proto postulatai nėra tuščia galimybė ar tuščia viltis. Elgiantis pagal kategorinį imperatyvą įtvirtinama žmogiškoji vertė. Tada žmogus jau dalyvauja aukščiausiame gėryje: ,,galima teisinga dorovinė nuostata, tiesiogiai skirta dėsniui ir protinga sukurtoji būtybė gali tapti verta būti dalininke aukščiausiojo gėrio, atitinkančio jo asmens moralinę vertę, o ne tik jos poelgius”.

Ir dalyvavimas aukščiausiame gėryje suteikia tą žmogiškosios vertės pajautimą, kurį Kantas vadina pasitenkinimu savo asmeniu, kai įsisavinama dorovinė nuostata. Šis pasitenkinimas ir yra tikroji žmogui galima pasiekti laimė. Tai yra intelektualinis pasitenkinimas, kai įsisąmoninama nepriklausomybė nuo polinkių. Jis visiškai skiriasi nuo to pasitenkinimo, kuris jaučiamas empiriškai ir kyla pasiekus tai, kas malonu. Moralinio pasitenkinimo šaltinis yra laisvė, suteikianti nepriklausomybę nuo atsitiktinių troškimų. Kantas pabrėžia, kad šis pasitenkinimas yra nekintamas, taip priešpastatydamas jį atsitiktinei ir kintančiai empiriniai laimei. Šis pastovus pasitenkinimas yra tapatus žmogiškojo orumo pajautimui: tam, kad visiems epiriniams sąlygotumams, savo padėties vertei žmogus gali priešpastatyti moralės dėsnį ir savo asmens vertę, kurių buvimą ir išlikimą jis supranta kaip savo pareigą. Pagarba moralės dėsniui daro žmogų laisvą, įtvirtina jo asmens vertę.
Prievarta įdiegtas išoriškai geras elgesys skatina veidmainiškumą, o tai prieštarauja tikram moralumui. Taip galima pasiekti poelgių legalumo, bet ne nuostatos moralumo. Taip būtų skatinamas malonumo siekimas, prieštaraujantis žmogiškajai vertei.
Kaip galima priversti žmogų suprasti, kad doroviškai tobulėti būtina, kad svarbiausia jam – pajausti savo orumą? Šį kelią Kantas vadina grynojo praktinio proto metodo teorija. Vienas iš veiksmingiausių būdų šiam tikslui pasiekti yra išsamus vieno ar kito poelgio dorovinės vertės apsvarstymas. Ypač paveikūs tokie poelgiai, kuriuose nuosekliai laikomasi savo nuostatos, nepaisant to, kad galima prarasti savo padėtį, ir tokie, kurie sukelia susižavėjimą ir norą supanašėti su šiuo charakteriu.