Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Šiandien itin dažnai svarstomas individualios atsakomybės ir aktyvumo bei iniciatyvumo klausimas: kiek nūdienos žmogus gali būti ir yra atsakingas už visuomenėje vykstančius procesus; kiek įmanoma efektyvi jų kontrolė ir reguliavimas; ar tai iš viso yra žmogaus kompetencijoje.

Mūsų laikų visuomenėje akivaizdūs tokie procesai, kaip senosios tvarkos irimas, leidžiantis įsitvirtinti naujiems autoritetams, spartus technologijų vystymasis, gamybos proceso ir masinės kultūros standartizacija, tarpininkaujančios patirties plitimas ir pan. Visa tai įgalina socialinės agentūros atkerėjiimą, globalizaciją, o kartu formuoja ir kitokį žmogaus santykį tiek su savimi, tiek su supančia aplinka: suteikiamos galimybės greitai, patogiai ir efektyviai komunikuoti, tuo pat metu dalyvauti daugelyje socialinių aplinkų ir atlikti įvairius socialinius vaidmenis bei vartoti daugelio sociumų produktus (netgi priartėti prie tokių aplinkų, kuriose

tiesiogiai fiziškai nedalyvaujama), rinktis iš daugelio įmanomų alternatyvų. Plečiasi tiesiogiai ir netiesiogiai patiriama tikrovė. Tačiau kita šių procesų pusė – atomizacija: į tarpusavio santykius skverbiasi vis daugiau tarpininkų; bendravimas tampa trumpalaikiu, fragmentišku, niekuo neįpareigojančiu; jame vis mažiau vietos belieka pasitikėjimui ir atsakomybei; sunkiai beįmanomas vientiso savęs vaizdo, tapatumo, individualios savasties formavimas. Žmogus funkciškai suvokia ir vertina aplinką, jaučiasi vienišas ir nesaugus, susvetimėjęs socialinės tikrovės atžvilgiu, bejėgis, negalėdamas kontroliuoti, įvaldyti bei keisti visuomenėje vykstančių procesų, rasti jiems racionalių paaiškinimų. Jis svetimas jam nepaaiškinamos tikrovės atžvilgiu, todėl dažnai visą atsakomybę ir veikimo iniciatyvą atiduoda, perkelia kažkam kitam. Bendravimo ir saugumo poreikių nepatenkinimas ir siekis adekvačiai juos patenkinti skatina žmones ieškoti naujų saviraiškos ir savisaugos sričių.

Dažnai sustojama ties dar vienu šiuolaikinės visuomenės procesu, turinčiu įtakos aukščiau minėtiesiems, - tradicinio religingumo ir tradicinio bažnyčios vaidmens transformacija. Jei anksčiau tradicinės religinės doktrinos suteikdavo žmonėms visuotinę vertybinių orientacijų struktūrą, nusakydavo galutinius jų gyvenimo tikslus ir pateikdavo priemones jiems pasiekti, t.y. orientuodavo kasdienę veiklą į šio tikslo realizavimą, tai dabar pamažu nusigręžiama nuo tradicinės religijos ir ja nebesivadovaujama, norint susivokti neapibrėžtumo ir nepastovumo situacijose. Atrodo, kad ji nebetenka sakralizuojančios galios, struktūravusios žmonių gyvenimą, ir kad žmonės gyvena sekuliariame, profaniškame pasaulyje. Tačiau tai jokiu būdu