Aprašymas:

Darbas:

Šiandien itin dažnai svarstomas individualios atsakomybės ir aktyvumo bei iniciatyvumo klausimas: kiek nūdienos žmogus gali būti ir yra atsakingas už visuomenėje vykstančius procesus; kiek įmanoma efektyvi jų kontrolė ir reguliavimas; ar tai iš viso yra žmogaus kompetencijoje.

Mūsų laikų visuomenėje akivaizdūs tokie procesai, kaip senosios tvarkos irimas, leidžiantis įsitvirtinti naujiems autoritetams, spartus technologijų vystymasis, gamybos proceso ir masinės kultūros standartizacija, tarpininkaujančios patirties plitimas ir pan. Visa tai įgalina socialinės agentūros atkerėjiimą, globalizaciją, o kartu formuoja ir kitokį žmogaus santykį tiek su savimi, tiek su supančia aplinka: suteikiamos galimybės greitai, patogiai ir efektyviai komunikuoti, tuo pat metu dalyvauti daugelyje socialinių aplinkų ir atlikti įvairius socialinius vaidmenis bei vartoti daugelio sociumų produktus (netgi priartėti prie tokių aplinkų, kuriose tiesiogiai fiziškai nedalyvaujama), rinktis iš daugelio įmanomų alternatyvų. Plečiasi tiesiogiai ir netiesiogiai patiriama tikrovė. Tačiau kita šių procesų pusė – atomizacija: į tarpusavio santykius skverbiasi vis daugiau tarpininkų; bendravimas tampa trumpalaikiu, fragmentišku, niekuo neįpareigojančiu; jame vis mažiau vietos belieka pasitikėjimui ir atsakomybei; sunkiai beįmanomas vientiso savęs vaizdo, tapatumo, individualios savasties formavimas. Žmogus funkciškai suvokia ir vertina aplinką, jaučiasi vienišas ir nesaugus, susvetimėjęs socialinės tikrovės atžvilgiu, bejėgis, negalėdamas kontroliuoti, įvaldyti bei keisti visuomenėje vykstančių procesų, rasti jiems racionalių paaiškinimų. Jis svetimas jam nepaaiškinamos tikrovės atžvilgiu, todėl dažnai visą atsakomybę ir veikimo iniciatyvą atiduoda, perkelia kažkam kitam. Bendravimo ir saugumo poreikių nepatenkinimas ir siekis adekvačiai juos patenkinti skatina žmones ieškoti naujų saviraiškos ir savisaugos sričių.

Dažnai sustojama ties dar vienu šiuolaikinės visuomenės procesu, turinčiu įtakos aukščiau minėtiesiems, - tradicinio religingumo ir tradicinio bažnyčios vaidmens transformacija. Jei anksčiau tradicinės religinės doktrinos suteikdavo žmonėms visuotinę vertybinių orientacijų struktūrą, nusakydavo galutinius jų gyvenimo tikslus ir pateikdavo priemones jiems pasiekti, t.y. orientuodavo kasdienę veiklą į šio tikslo realizavimą, tai dabar pamažu nusigręžiama nuo tradicinės religijos ir ja nebesivadovaujama, norint susivokti neapibrėžtumo ir nepastovumo situacijose. Atrodo, kad ji nebetenka sakralizuojančios galios, struktūravusios žmonių gyvenimą, ir kad žmonės gyvena sekuliariame, profaniškame pasaulyje. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia religijos nunykimo: ji tik transformuojasi, įgauna kitokį turinį. Tai patvirtina naujų religingumo apraiškų, religinių praktikų, religinių scenarijų gyvybingumas žmonių mentalitete ir elgesyje. Šiandien žmonės savo pasitikėjimą ir atsakomybę orientuoja į naujas tikybas, naujų religinių įsitikinimų sistemas, religines grupuotes, kurių kūrimosi tendencija išryškėjo jau XXa. pradžioje, po antrojo pasaulinio karo. Tai paliudija naujojo religingumo formavimąsi; pamažu jis įgyja institucionalizuotas formas, gąsdina savo tariamu (perdėtu) agresyvumu ir destruktyvumu. Būtų galima paminėti tokius šio proceso ypatumus: ezoterinės, kultinės, spiritualistinės simbolikos antplūdis; pakitęs santykis su anapusybe, transcendencija; eklektiško religinio tapatumo ir pasaulėžiūros, neįpareigojančios ir nesaistančios griežtais reikalavimais, formavimasis; funkcinio ir fatališko santykio su pasauliu įsivyravimas. Panašu, kad kuriasi nauja religinė rinka, siūlanti patogų, priimtiną tikėjimą ir lengvą, neskausmingą išganymą.

Viena iš šio naujojo religingumo formų būtų galima laikyti ir tikėjimą likimu. Tiek kasdienė mūsų patirtis, tiek įvairūs kiekybiniai sociologiniai tyrimai rodo, kad šiandien ši religingumo apraiška yra stipriai įsišaknijusi žmonių sąmonėje ir elgsenoje. Likimas - tarsi mažas gyvenimo modelis, todėl jo samprata gali pasitarnauti kaip priemonė atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūrą, jauseną ir laikyseną, atspindėti socialinį pasaulį jo akimis: kiek žmogus jaučiasi atsakingas už jame vykstančius procesus, už jų eigą ir kryptį? Kiek jis laisvai ir nevaržomai gali tai įtakoti?

Tad kokią tikrovę slepia likimo metafora?

Šiandien Lietuvos žmonių mentalitete pastebimos kelios pagrindinės likimo sampratos, kuriose ir atsispindi jaunuolių jausenos, laikysenos šiandienos pasaulyje – tarpinė, nusakoma kaip žmogaus ir dievo bendradarbiavimas, likimo vergai ir likimo kalviai (pažymėtina, kad duoti pavadinimai tėra tik sąlyginiai).

Pirmoji laikysena pavadinta tarpine, nes čia visa žmogaus egzistencija - kelias nuo gimimo iki mirties - suvokiamas kaip bendras jo paties ir dievo veikimas, kūrimas, harmoningas jų bendradarbiavimas. Kasdienybėje toks žmogus - savarankiškas ir veiklus, sugebantis išskleisti savo potencijas, rinktis savo valia, noru ir intencija, kurti savo likimą, brėžti savo gyvenimo orientyrus. Bet vis dėlto pilnutinis žmogaus gyvenimo įprasminimas ir pagrindimas neįmanomas be dievo malonės ir palaimos. Paprastai jis suprantamas dvejopai. Vieniems būdinga krikščioniško Dievo samprata: