Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS IR PRARADIMAS (CK 4.57 – 4.60)

Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta pagrindinaime Lietuvos Respublikos norminiame akte – Konstitucijoje, kurios 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės neliečiamumo principas, kas reiškia, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tik tesingai atlyginus. “Nuosavybė, kaip teisinė institucija, yra istorinė kategorija. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę.” Šios teisės svarbą rodo ir tai, kad nuosavybės teisės reglamentacija, jos apsauga yra ne tik atskirų valstybių reikalas, tačiau ir tarptautinės teisės reglamentacijos dalykas. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija numato, kad “kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek su kitais. Iš nieko negali būti savavališkai atimta nuosavybės

teisė” . 1996 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuoos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo pirmajame staripsnyje taip pat numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kuri negali būti iš jo atimta. Numatoma vienintelė išlyga, kai nuosavybės teisė gali būti atimama – tik visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu, o jei tai valstybėje norminiais aktais nesureglamentuota - remiantistarptautinės teisės bendraisiais principais.
Kad būtų galima kalbėti apie nuosavybės įgijimo ir praradimo būdus, visų pirma reikia išsiaiškinti kas yra pati nuosavybės teisė. Objektyviaja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip visuma teisės normų, kurios reglamentuoja ekonominius santykius dėl nuosavybės objektų valdymo, naudojimosi jais ir disponavimo. Tik todėl, kad egzistuoja objektyviosios teisės normos, atsiranda asmenų asmneų subjektyvi teisė ir įtvirtinmas jos turinys. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso IV knygos 4.37 straipsnyje nurodyta nuosavybės teisės sąvoka subjektyviaja prasme – “nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti” . Nuosavybės teisės objektas Civilinio kodekso normų apibrėžiamas gan lakoniškai - daiktai ir kitas turtas. Daiktas suprantamas kaip iš gamtos pasisavintas arba gamybos procese sukurtas materialus pasaulio dalykas. Iš šių savininko teisių išplaukia kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui įgyvendinti savo teises.
Teisės teorija nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus pagal įvairius kriterijus skirsto į rūšis. Kalbant