Darbas:
darbuotojų sugebėjimų vystymui, tačiau, iš kitos pusės, tai skatina žmonių individualizmą pirmenybės teikimą savo asmeniniams pasiekimams. Todėl pasidaro sunkesnis žmonių sujungimas į grupę.4. Sprendimų priėmimo delegavimo principas. Kolektyvinis sprendimų priėmimas yra priimtinas toli gražu ne visose situacijose. Reikia atsiminti, kad šiuo atveju pailgėja pačio sprendimo priėmimo proceso trukmė, galimi kompromisiniai sprendimai.
5. Visapusiško pasikeitimo informacija principas. Šio principo įgyvendinimas kelia didelius reikalavimus organizacijos struktūrai. Jeigu organizacija turi aukštą hierarchinę struktūrą, daug tarpinių grandžių, tuomet pasiekti efektyvų pasikeitimą informacija bus labai sudėtinga. Kitas svarbus reikalavimas - jau minėta pasitikėjimo santykių tarp vadovų ir pavaldinių sukūrimo problema.
6. Organizacijos vertybių sukūrimo principas. Daugiausia problemų, susijusių su šio principo įgyvendinimu, iškyla dėl to, kad yra labai sudėtinga suformuoti vertybines nuostatas, kurios būtų priimtinos daugumai. Be to, neužtenka deklaruoti šias vertybes. Yra būtina jomis vadovautis kasdieninėje veikloje. Priešingu atveju net patys kilniausi teiginiai praras bet kokią prasmę.
II. Planavimo ypatumai įmonės valdyme.
Kolektyvinio valdymo principai lemia organizacijoje taikomos
Tokia analizė leidžia parodyti kolektyvinio valdymo ypatumus bei konkretų jo pasireiškimą, organizacijos valdymo procese. Jeigu pagrindiniai kolektyvinio valdymo principai atskleidžia esminius jo bruožus bei idėjas, tai jų pasireiškimas valdymo funkcijose įgalina geriau suprasti jo turinį. Be to, atsiranda galimybė paneigti skeptikų, laikančių kolektyvinį va1dymą, atsisakymo nuo valdymo forma, nuomonė. Toliau bus parodyta, kad kolektyvinis valdymas ne tik kad neatsisako, o, priešingai, labai gerai įsikomponuoja bendrosiose valdymo funkcijose.
2.1.Planavimo ypatumai kolektyviniame valdyme
2.1.1.Planavimo esmė ir pagrindiniai etapai
Planavimo reikšmė organizacijų valdyme pabrėžė dar A.Fajolis. Posakis “valdyti - reiškia numatyti” leidžia suprasti planavimo dalykiniame pasaulyje svarbą. Ir tai teisinga, kadangi numatymas - jeigu ir ne viskas valdyme, tai bent jau svarbiausia jo dalis. Veiklos planas -tai kartu ir laukiamas rezultatas, ir veiklos kryptis, kuria reikia sekti, ir etapai, kuriuos reikia praeiti, ir metodai, kuriuos reikia pritaikyti. Dabartinėje išorinėje bei vidinėje organizacijų aplinkoje vykstantys pokyčiai yra tokie spartūs, kad planavimas tampa vieninteliu visiems prieinamu būsimų galimybių ir problemų prognozavimo būdu. Jis sumažina neteisingą sprendimų priėmimo riziką leidžia nustatyti vieningus organizacijų ir jų narių tikslus, sudaro veiksmingos kontrolės pagrindą.
Dažniausiai į planavimą yra žiūrima kaip į procesą susidedantį iš kelių etapų. Nors įvairūs autoriai pateikia skirtingą planavimo etapų skaičių bei pavadinimus, tačiau paprastai planavimo pradžia laikomas organizacijos tikslų nustatymas. Toliau akcentuojami tokie aspektai: tikslų nustatymas, išorinės aplinkos bei vidinių galimybių analizė, galimų veiklos kelių nustatymas, įvertinimas, pasirinkimas ir įgyvendinimas. Kolektyviniame valdyme iš esmės pritariama tokiam traktavimui. Tačiau atskiri planavimo etapai įgauna tam tikrą specifiką.
2.l.2.Organizacijos ir individualių tikslų derinimas
Garsus amerikiečių valdymo specialistas P. Drakeris 1954 metais savo knygoje “Valdymo praktika” pabrėžė tikslą, kaip planavimo ir kontrolės įrankių, reikšmė. Būtent nuo tada daugeli
Komentarai