Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Darbas:

Turinys

Įvadas 2
1. Socializacijos procesas ir jo samprata 5
1.1. Asmenybės tapsmo teorijos 5
1.2. Socializacijos proceso šaltiniai 6
1.3. Socializacijos tipai 9
2. Kultūrinės socializacijos teorijos 10
3. Biologinės socializacijos teorijos 15
5. Išvados 22
Literatūros sąrašas 23



Įvadas

Žmogus yra sociali būtybė, todėl labai svarbus procesas jo egzistencijoje yra socializacija. Tam, kad šis procesas vyktų, žmogus turi augti visuomenėje, nes tik supamas kitų jis gali vystytis ir apskritai pažinti pasaulį kaip žmogus, o ne tiesiog gyvūnas.
Pirmiausia būtų tikslinga tiksliai nustatyti sąvokas. Sąvoką „žmogus” tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priski¬riamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne apie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka „individas”. Ji skiriasi nuo sąvokos „individualybė”, kaip konkre¬čios

asmenybės savitumo, nepakartojamumo ir netgi unikalumo išraiškos.
Socializacija – tai procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Jo metu individas perima žinias, nuostatas, požiūrius, vertybes, elgesį ir kitus komponentus, kurie būtini efektyviam dalyvavimui visuomenės gyvenime.
Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali gali¬mybė tapti asmenybe ateityje. Taigi ne kiekvienas žmogus - asmenybė. Tačiau, antra vertus, bet kuris žmogus (ne tik genialus, talentingas ar itin socialiai ryškus), atspindintis svarbiausius savo visuomenės socia¬linius ir kultūrinius bruožus bei aktyviai veikiantis joje kaip subjektas, gali būti vertinamas kaip asmenybė.
Greta šio požiūrio į asmenybės sampratą egzistuoja ir kitas, pasak kurio, bet kuris žmogus yra laikytinas asmenybe, todėl nepripažįsta¬mas žmonių dalijimasis į asmenybes ir ne asmenybes. Šiuo atveju as¬menybės sąvoka yra apibrėžiama tomis ypatybėmis, kurios būdingos tiek žmonėms apskritai, tiek ir konkrečiam žmogui. Jo savybių visuma ir sudaro asmenybės savitumą (individualumą).
Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Vis tik galima pastebėti, kad pagrindinės socializacijos teorijos yra vystomos toliau, jos įtakoja ir vėlesnių sociologų mintis bei darbus.
Šios dvi kryptys – tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai. Jie iš esmės skiriasi, nes remiasi dviem skirtingais socializacijos šaltiniais – prigimtimi ir