Darbas:

tai sukelia reakciją į paklausos pokyčius ar gamybos problemas. Kiekvieną kartą, tai šios disproporcijos padidėja, atsiranda papildomos paskatos neoficialiai veiklai. Trumpalaikiu laikotarpiu tai pirmiausia daro įtaką privačiam importui. Ekonominės struktūros pereinamojo laikotarpio šalyse yra nepakankamai modernios ir veiksmingos. Pasigendama aiškios ir motyvuotos ūkio raidos strategijos, nėra didesnės konkurencijos tarp panašios ūkio sferos įmonių, lėtai restruktūrizuojamas ūkis, kapitalas vangiai persilieja tarp ūkio šakų ir veiklos sferų. Valstybės investicijų galimybės yra ribotos, nes surenkami ne visi mokesčiai, kuriuos galima surinkti. Aukštas infliacijos lygis buvo būdingas visoms Vidurio ir Rytų Europos šalims pereinamojo laikotarpio pradžioje. Praėjus pertvarką, dar stipriai veikia racionalizavimo ir paskirstymo mechanizmas, o tai visada duoda paskatų neoficialiai ekonomikai. Kadangi dažniausiai kainos kyla šuoliais visada surandama galimybė įsigyti prekių ankščiau, t.y. kol kainos dar nepakilę. Tai vėliau sukelia spekuliaciją šešėlinėje rinkoje ir pagreitina reliatyvią vidaus valiutos infliaciją (kai palaikomas pastovus kursas, tačiau kainos didėja); be to, sudaro privilegijuotą padėtį ūkio subjektams su didesniu šešėlinės veiklos potencialu. Jeigu tokioje situacijoje yra išmokamas pastovus darbo užmokestis, tai atsiranda dar papildomos paskatos užsiimti neoficialia ekonomine veikla.
Įvairios individualios įmonės, bei firmos slepia savo pajamas siekdamos sumažinti priklausomus mokesčius valstybei. Nelegali prekyba taip pat pas mus sėkmingai egzistuoja. LSVVPA ir NMS atliktame tyrime respondentai buvo klausiami ar, jų manymu, Lietuvoje egzistuoja šešėlinė ekonomika. 56.9 proc. atsakė, kad egzistuoja. Daugiausia verslininkų mano, kad šešėlinės ekonomikos dydis Lietuvoje yra apie 50 proc.


1.1 pav. Šešėlinės ekonomikos egzistavimas pagal veiklos rūšį, procentais
(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2005m. www.lrinka.lt apklausos rezultatai)

Lietuvos laisvasis tyrimų institutas atliko Lietuvos ekonomikos tyrimą ir nustatė, kad 2005 metais šešėlinė ekonomika sudarė 21,4 proc. BVP, ir tai yra beveik procentu daugiau nei buvo prognozuota prieš pusę metų. Sakoma, kad kur šešėlinė ekonomika sudaro 10 procentų, ten visiškai gerai. Bet yra valstybių, kur tai sudaro 60 proc. Ką reiškia 21 proc. nepamokestinamų lėšų Lietuvoje, kurios cirkuliuoja verslininkų, žmonių gyvenime [www.lrinka.lt].
Mokesčių ir reguliavimų našta, didelis nedarbas, dalies visuomenės skurdas skatina įmones ir gyventojus dalyvauti šešėlinėse veiklose.
Tai gi kuo greičiau rinkos pasiūla bus sureguliuota su paklausa, stabilizuosis kainos, tuo greičiau Lietuvoje praras savo ekonominę ir politinę socialinę reikšmę nelegalioji (šešėlinė) ekonomika. Visiškai, deja, ji neišnyks, nes ji gaji ir labai išsivysčiusiose valstybėse.
Pastarųjų problemai spręsti, susirūpinus aukštais Lietuvos šešėlinės ekonomikos rodikliais Europos Sąjungos kontekste, dabar skiriama tikrai nemažai dėmesio. Tik gaila, kad visos kalbos, diskusijos ir patarimai taip ir lieka kalbų lygmeniu. Pavyzdžiui, po ilgiau nei pusdienį trukusios diskusijos su verslininkais ir Vyriausybės nariais Vyriausybės išplatintame pranešime spaudai pagrindiniais šešėlinio verslo varikliais vėl buvo įvardytas nedeklaruotas darbas, nuslėptos pajamos ir nelegalus verslas.
Tuo tarpu pagrindine šešėlinės veiklos augimo priežastimi dažniausiai įvardijamas ne žmonių ar verslininkų amoralumas, o neprognozuojama ekonominė politika ir jos padariniai. Taigi greičiausiai ir mūsų šalies šešėlinis verslas taip pat yra ne vakuume išaugusi nusikalstamo pasaulio struktūra, o ilgalaikės nevaisingos ekonominės politikos, sukuriančios nepalankią aplinką legaliam verslui ir ugdančios nepasitikėjimą oficialiomis struktūromis, rezultatas.
Pirmas žingsnis kovojant su šešėliu būtų ne vardyti ir baisėtis pasekmėmis, net ne apeliuoti į nusidėjusių verslininkų sąžinę, o tiesiog atidžiai ištirti šešėlio susidarymo priežastis ir bandyti jas šalinti. Jau seniai pripažinta, kad būtent didelė mokesčių našta, dažnas ir griežtas reguliavimas, mokesčių politikos kaita ir jos nenuspėjamumas yra vienos rimčiausių paskatų migruoti į šešėlį. O auganti šešėlinės ekonomikos dalis yra ne kas kita kaip reakcija tų individų, kurie jaučiasi valstybės prislėgti ir nebekovoja, o tiesiog pasitraukia iš oficialios ekonomikos.
Be abejo, galima klausti, kas čia kaltas - valstybė, užkraunanti per didelę naštą, ar pasitraukiantysis iš oficialiosios veiklos, nesugebantis ar nenorintis tos naštos pakelti. Tik beieškant kaltų vienoje ar kitoje pusėje, problema, deja, greičiausiai taip ir liks neišspręsta.
Galima kaltinti verslininkų moralę ir skirti dar daugiau pinigų priežiūros institucijoms, kad juos visus sugaudytų (strategija, kuri, anot paties Premjero, jau seniai nebeveiksminga). O galima ne vien tik laukti, kol prabils verslininkų sąžinė, bet ir padėti jai prabilti. Tik tam reikia nuoseklaus ir tikslingo darbo. Tačiau vietoj jo matomas nuoseklus chaosas, kai sprendimai keičiami greičiau nei priimami, tikrai nesudaro geriausių sąlygų šešėlinei veiklai legalizuoti. Netgi atvirkščiai, Vyriausybei blaškantis,