(Darbą įkėlė
Svečias)
Darbas:
Išeina „poilsio“, nors nejaučia, kad jam jo reikėtų. Jam atrodo, kad visi dirba, yra reikalingi, tik jis vienas lyg nupjauta šaka. Dėl to žmogus darosi labai jautrus, greitai įsižeidžia. Išgirdęs namuose neatsargius žodžius, nekaltą artimųjų ar draugų juoką jis užsisklendžia savyje, pasijunta išmuštas iš vėžių, praranda dvasinę ramybę. Prislėgta dvasinė būsena daro poveikį vidaus organams, ir jų funkcijos gali sutrikti. Dažnai matome, kaip išėjęs į pensiją žmogus suglemba, ima sirgti. Tai būdinga silpnos nervų sistemos žmonėms ir tiems, kurie šiam gyvenimo pasikeitimui nepasiruošę.
Yra dar viena pagyvenusiųjų grupė. Tai – išpuikėliai. Kaip teigia A. Šumskienė (2003), savo senatvę jie laiko kažkokia privilegija ir iš visų reikalauja pagarbos sau, vos ne garbinimo. Visur nori būti dėmesio centre, be atodairos primena savo nuopelnus, privilegijas. Tokie žmonės nerasdami nė šapelio gera viską kritikuoja
ir netiki, kad bus geriau. Visa tai suprantama, nes pensininkai jau per silpni, kad galėtų pasaulį pakeisti. Prie vairo – jaunoji karta. Ji turi savo gyvenimą, pažiūras, seni jų nedomina. Pažvelkime į pasaulį jaunimo akimis: mes nieko nenusipelnome, nes jiems tenka susidurti su sunkiomis problemomis. Todėl turėdami daug kitų reikalų jie neturi laiko spręsti senų žmonių, problemų. Nereikėtų laukti iš nieko pagalbos ir geradarystės. Tada bus mažiau nusivylimų, reikia daugiau rūpintis savimi patiems. Iš anksto pasiruošę senatvei, priimdami ją ne kaip didelę tragediją, o kaip natūralų, Dievo dovanotą procesą, ilgiau galima išlikti savarankiškiems. Tie, kurie nuolatos reikalauja „privalomos pagarbos“, jos nesulaukia. Todėl dažnai pyksta ir savo tulžingu egzistavimu aplinkiniams yra labai nemalonūs. Aplinkiniai nuo jų nusigręžia, taip pamažu didėja seno žmogaus izoliacija iki tragiškos vienatvės. Todėl, kad palengvintų savo dienas, pagyvenusiam žmogui būtina turėti kokį nors hobį, domėtis tuo, kas vyksta aplink. Reikia lankytis įvairiuose klubuose, kur būtų galima išgirsti daug patarimų apie sveikatą, susitikti su pažįstamais, susipažinti su kitais, pašokti jaunystės šokius, padainuoti pamėgtas dainas. Būtina atitrūkti nuo kasdienybės, kuri alina ne tik seną, bet ir jauną. Todėl rekomenduotina seniems žmonėms neužmiršti mokslo ir mokymosi.
Dabar jau nebe naujiena, kad suaugusieji savo mokymosi įgūdžius lavina, grįždami į mokyklas ir įsitraukę į papildomo lavinimosi programas. 1990 m. 43 % universitetų studentų buvo 25 m. ir vyresni. Seni žmonės taip neretai įgyvendina savo svajones, kurių atsisakė jaunystėje dėl šeimos pagausėjimo ar blogos materialinės padėties.
Lietuvos
Komentarai