Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

pensijos su ankstesnėmis pajamomis. Tyrimo rezultatai atskleidė didelius skirtumus. Liuksemburge, pavyzdžiui, pensija sudaro 102 proc. asmens anksčiau uždirbto atlyginimo, o Airijoje šis rodiklis siekia 30 proc.
Viduržemio jūros regiono šalys moka labai geras pensijas - Turkijoje, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje pensijos yra didesnės nei EBPO vidurkis ir siekia nuo 80 iki 100 proc. gauto atlyginimo. Suomijoje pensininkas gali tikėtis gauti 79 proc. buvusio atlyginimo pensiją, Švedijoje - 69 proc.
Estija nėra EBPO narė. 2003 metų duomenimis, vidutinė senatvės pensija siekė 1,984 tūkst. Estijos kronų (438 litai) per mėnesį - tai sudaro 29,3 proc. vidutinio atlyginimo. Minimali pensija Estijoje sudaro tik 15,7 proc. vidutinio atlyginimo.
Estijos vyriausybė jau sukūrė įstatymo projektą, kuriame numatoma padidinti vidutinę senatvės pensiją iki 2,726 tūkst. Estijos kronų (602 litai) per mėnesį, o nuo 2006 metų

liepos 1 dienos - iki 3 tūkst. kronų. Socialinės apsaugos ministras Jakas Abas (Jaak Aab) parlamente pasakė emocingą kalbą apie tai, kaip šalis privalo pensininkas gražinti dėkingumo skolą. (http://www.bernardinai.lt/index.php?-1360174053). Taigi, peršasi išvada, kad estų pensijos - vienos mažiausių Europoje ir joje seniems žmonėms gyventi tikrai nėra lengva.
Lietuvoje į senus žmones požiūris nesikeitė daug amžių. Tradiciniame Lietuvos kaime senelių padėtis priklausė nuo šeimos tipo. Tada Lietuvoje populiariausios buvo branduolinė šeima ( tėvai, vaikai; bevaikiai sutuoktiniai; kartu gyvenantys broliai ir seserys; našlys ar našlė su vaikais; netekėjusios vienišos motinos su vaikais) ir didžioji arba neišsidalijusi šeima (tėvai su vedusių sūnų ar ištekėjusių dukterų šeimomis, kelių brolių šeimos su vaikais: kelių brolių šeimos su vaikais ir vaikaičiais). Tokiose šeimose šeimos galva būdavo šeimos tėvas net ir sulaukęs labai garbaus amžiaus. Lietuviškose šeimose vyresniškumas užtikrindavo pagarbą ir aukštą socialinę padėtį. Šeimos globodavo ir vienišus senukus, juos gerbdavo, mirusius laidodavo su derama pagarba ir atitinkamomis apeigomis. Lietuvos kaimuose buvo populiarus ir toks reiškinys kaip išimtinė. Tai dokumentas, kuris būdavo surašomas perduodant turtą (dažniausiai ūkį) kuriam iš vaikų, o šie įsipareigodavo pagal sutartį mokėti ir išlaikyti savo senus tėvus iki mirties. Iš vyresnių žmonių – senių Lietuvos kaimuose būdavo renkami kaimo seniūnai, kurie tvarkydavo bendrus kaimo reikalus. (Pagyvenusių žmonių slauga. – Vilnius, 2002, 10p.).

2. KAS YRA SENATVĖ

Senatvė – tai natūrali gyvenimo pabaiga, tačiau tai, kada žmogų galima pavadinti