Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

funkcijas, atsižvelgiant į valstybės santvarkos formą skirstomi į paprastuosius ir ypatinguosius. Paprastieji teismai savo ruožtu skirstomi į bendrosios kompetencijos ir specializuotus (darbo, muitų, mokesčių, karinius, religinius ir t.t) teismus. Neturi stebinti tokia teismų sistemų ir jų rūšių gausa, nes demokratinėse valstybėse numato visapusišką teisminę piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų veksmų teisėtumo efektyvią teisminę kontrolę ir pan.

Išvados

Demokratija siūlo visus nesklandumus spręsti kalbantis. Tačiau ir šis kelias, vedantis į gražų tikslą, turi sunkumų. Ne visuomet sekasi greitai žygiuoti – kartais ilgokai trepsi vietoje, o kai kada net būni nublokštas atgal. Tačiau nevalia prarasti kantrybę ir pasukti trumpesniu jėga ir smurtu besiremiančiu keliu. Kiek metų reikėjo kantriai dirbti, kad būtų pasiektos dabartinės - toli gražu ne puikios socialinės

sąlygos. Prisieina pėdinti akmenuotu, sunkiu dialogo ir abipusių nuolaidų keliu. Ir netgi šių žingsnių reikia ilgai mokytis. Reikia begalinės ištvermės ir kantrybės. Tačiau tas sunkus mokymasis pradeda atsipirkti. Visgi vis daugiau pasaulio žmonių įsitikina, kad demokratija, nors ir pilna trūkumų, labiau nei kokia nors kita mums šiuo metu žinoma valstybės forma atitinka vidinius gyvenimo dėsnius ir brangiai (ypač per XX a.) įgytą žmonijos patirtį.
Tik esant demokratinei santvarkai paprastas žmogus turi galimybę bent jau minimaliai prisiliesti prie valdžios. Minimalus to garantas yra periodiniai rinkimai. Tai netgi yra vieno galimo demokratijos apibrėžimo dalis, į kurį taip pat įeina leidimas organizuoti politines partijas ar net kurti valdžios kritikavimo grupes, viešai skelbti savo nuomonę dėl valdžios vykdomos politikos, nebijant už tai būti nubaustam, jeigu ji labai jau kertasi su oficialiąja valdžios pozicija. Kur dar tai ras paprastas žmogus? Manau, kad niekur.
Daug ką galima pasiekti dresūra, daug ką galima pasiekti prievarta ir smurtu. Bet žmogus niekada nesijaus saugus, nesijaus tikru laisvu žmogumi, jei kas nors jį varžys. Demokratija jo nevaržo, o skatina, siekia jo tobulėjimo. Kaip tik dėl to nedemokratinė valstybė – jei nori gyventi – žmogaus vertą gyvenimą – turi pasukti demokratijos keliu – ilgu ir vingiuotu keliu. Ne dėl to, kad demokratija būtų koks nors garantas. Ne! Tiesiog demokratija remiasi pagarba žmogui, kas pripažinkime, ir yra svarbiausia.


Literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: LR piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu. Vilnius, 2002.
2. Čiočys Petras. Teisės pagrindai. Vilnius, 2002.
3. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 20