Darbas:

dėmesio skyrė naujosios visuomenės politinėms- ekonominėms problemos. Tuo tarpu vienintelis esminis jų idėjų trūkumas būtų tas, kad jie nesuprato, jog privačios nuosavybės panaikinimas neatneš pageidaujamų rezultatų, jeigu nebus pokyčių pačiame visuomeniniame gyvenime. Tuo tarpu šios problemos minėtų filosofų veikaluose nebuvo plačiai nagrinėjamos.
Literatūra
0Tytmonas A. Žanas Meljė,Kaunas, 1989
1Ęąķ Ģåėüå. Ēąāåų÷ąķčå\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
2 Ģąįėč Ć.Į., Ī ēąźīķīäąņåėüńņāå čėč ļščķöčļū ēīźīķīā\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
3Ģīšåėėč Źīäåźń ļščšīäū\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982

8. G. Babefas- pirmasis revoliucionierius komunistas.
XVIII a. pabaiga ir XIX a. pradžia į pasaulio istoriją įėjo kaip Prancūzijos Didžiosios revoliucijos epocha. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje buvo pagrįsta piliečių teisė priešintis bet kokiai priespaudai, teisė pasirinkti tokią valdymo formą, kokią jie pageidauja. Sukilėliai nepaprastai greitai nuvertė karaliaus valdžią, deja nesugebėjo pašalinti tokių problemų kaip skurdas ir nelygybė. Tačiau revoliucijos sėkmė parodė, jog sukilus masei, nepajėgia atsilaikyti jokia valdžia. Visą tai pamatęs prancūzas G.Babefas nutarė, jog iš pagrindų pertvarkyti visuomenę galima pasinaudojus masių sukilimu.
Kuo įdomi G.Babefo politinė programa, kokia jos įtaka tolimesniam komunizmo idėjos vystymuisi?
Jokių visuomenė gyvenimo pokyčių G.Babefas savo politinėje programoje nepateikia. Tik kelios nuotrupos išryškėja iš G.Babefo laiško Šarliui Žermenui: "Prekybos sunaikinimas tokios kokia buvo dabar įeina į Gracho planus; šis planas nori panaikinti bet kokius piktnaudžiavimus prekyboje.[…] Kuomet kiekvienas darbuotojas, savo darbo vaisius nusiųs į visuomeninius sandėlius, tada prekybos agentai, dirbantys ne sau, o didžiosios šeimos gerovei, paskirstys polygiai visiems piečiams už jų atliktą triūsą. Tada, aš manau, prekyba bus nepanaikinta, bet patobulinta, nes visiems teiks naudą"[1; 189]. Laiške Diubua de Fose G.Babefas pareiškia, jog jo visuomenėje visi privalės dirbti, nes "jeigu kas nors iš tingėjimo su nusikalstamu egoisto poreikiu, pasiskelbs negalinčiu dirbti, kad pasisavintų likutį kitų uždirbtų gėrybių, yra parazitas.[…] Toks žmogus nusigręžia nuo prigimtinės teisės ir jeigu pasitaisys gali netekti visų prigimtinių teisių. Jis pats sau pasiskelbia mirties nuosprendį"[2; 179].
G Babefo nuomone seniau egzistavo kažkoks natūralus žmonių būvis, kurį civilizacija sunaikino. Bet jo nuomone, galima būtų sukurti tikrąją civilizaciją, kuri neprieštarauja gamtos dėsniams ir nejuda tai pirmyn, tai atgal"[2;178]. Ši G.Babefo mintis nėra nauja. Panašias mintis išsakė tiek G.Mabli, tiek ir Morelli. Nauja šioje teorijoje yra tai, kad G.Babefas vėl atkuria Platono panaudotą teoriją apie ciklinį visuomenės vystymąsi. G.Babefas rašo:"Natūralioji tvarka gali būti iškreipiama, pakeičiama, sukrečiama, bet visiškas jos sunaikinimas veda prie jos atkūrimo"[3; 181]. Savo atsišaukime G.Babefas pasako žodžius, kurių pats detaliau nepagrindžia, pasakydamas tik tiek, kad kad:" vyksta karas tarp patricijų ir plebėjų, arba tarp vargšų ir turtingųjų ir tai vyksta ne tik tada, kai karas yra paskelbiamas. Tas karas vyksta nuolat, kai įstatymai ir valstybinės institucijos toleruoja tai, kad vienas viską paima, o kitam nieko nelieka"[4;197]. Vėliau K.Marsas G.Babefo mintį , net su tais pačiais palyginimais perkels į savo klasių kovos teoriją ir toliau ją išplėtos. Taigi visi G.Babefo darbai gali būti suvedami į vieną tašką būtina sukilti ir nuversti esamą santvarką, nes tik taip įmanomas priespaudos panaikinimas. Tokia yra pagrindinė G.Babefo "Plebėjų manifesto" mintis.
Iš tų smulkių propagandinių dalelių sunku būtų susidaryti bendrą G.Babefo visuomenės gyvenimo modelį. Taigi jei pavyktų nauja revoliucija, tuoj pat būtų fiziškai sunaikinti visi turtuoliai, nes jie pamynė prigimtinius dėsnius. Tada visuomenė sugrąžinama į pirmykštį būvį, ir mėginama kurti nauja komunistinė civilizacija.

Literatūra.
1.Įąįåō Ć, Ļčńģī Ųąšėž Ęåģåķó\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
2.Įąįåō Ć, Ļčńģī Äžįóą äå Ōīńń\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
3.Įąįåō Ć, Ļīńņī˙ķķūé źąäąńņš\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982
4.Įąįåō Ć, Ģąķčōåńņ ļėåįååā\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą, 1982

9. "Konservatyvusis" A. de Sen- Simono- komunizmas
1789-aiais metais prasidėjusi Prancūzijos Didžioji revoliucija, jokobinų teroras ir panašūs dalykai, kai kuriems socialistiškai orientuotiems mąstytojams sukėlė revoliucijų baimę, tuo paskatindami ieškoti stabilumo ir užkirsti kelią naujoms revoliucijoms, tokioms kai G.Babefo "Lygiųjų sąmokslas". Vienas iš tokių kūrėjų ir buvo prancūzas Anri de Sen-Simonas.
Norom nenorom A Sen Simonas ir jo politinė programa primena Antikinės Graikijos filosofą Platoną. Abu buvo kilę iš aristokratiškos šeimos, abu nori tvarkos ir stabilumo. Juos skiria tik laikmetis. Sen Simonas vėl iškelia mintį apie tai, kad valdyti turi tik geriausi. Geriausi, anot Sen-Simono, yra mokslininkai. "Aš manau, kad geriausia valdymo forma visoms klasėms būtų tokia: dvasinė valdžia priklauso mokslininkams, pasaulietinė valdžia- savininkams (verslininkams- pastaba mano- K.G.); teisė rinkti valdžia priklauso visai tautai; darbo užmokestis valdovams- pagarba"[1; 216]. Tokią savo nuomonę Sen-Simonas motyvuoja tuo, kad:"Kol vartotojai turės daugumą pasitarimuose (parlamentuose- K.G.), lemiančiuose mokesčių mokėjimą, tai mokesčiai bus dideli. Tai reiškia, kad nepaisant jokių, valdymo formų, valdymas bus paliktas likimo valiai. Ir atvirkščiai, nuo to momento, kai teisė nustatyti mokesčius pereis pramonininkams, t.y. žmonėms suinteresuotiems laisve ir valstybine ekonomika, jie mokės tai, kam patys bus pritarę. Ir turės visas galimybes visa įgyvendinti gerą politiką"[2; 225- 226].
Sen-Simono požiūriu pramoninkai visada trokšta stabilumo ir jie yra geriausi ūkininkai, nes Sen Simonas kritikavo paveldėjimą. Po mirties žmogaus nuosavybė turėjo atitekti valstybei [3; 250]. Taigi "pradėdamas nuo nulio" ir sukaupęs tam tikrą turto kiekį žmogus įrodo, jog turi pakankamai kompetencijos valdyti visą visuomenę. Jeigu ne šis teiginys, iš esmės numatantis nuosavybės teisės suvaržymus, Sen-Simonas politinės teorijos nebūtų galima pavadinti komunistine.
Manyčiau verta panagrinėti A. de Sen- Simono požiūrį į civilizacijos raidą. Pirmiausia jis perėmė iš kitų autorių tobulos visuomenės įgyvendinimo siekį. Jo manymu: žmonija visuomet vystosi ant seniau padarytų atradimų bazės."Ateitį sudaro elementai, kurių pirmieji yra praeities dalis; tokiu atveju, pažindami žmogaus proto vystymąsi praeityje, mes mes pažinsime dėsnius pagal kurį jie turės vystytis ateityje"[1; 219]. Novatoriškos gaidelės A.Sen Simono požiūryje buvo tos, kad skirtingai nuo kitų šis asmuo nenumatė cikliško visuomenės vystymosi, t.y. grįžimo į pirmykštį būvį, bei neieškojo "Aukso amžiaus" praeityje. A de Sen- Simonas rašo:"įvykių grandinėje einančioje per dvi didžiąsias epochas apie kurias aš jau kalbėjau, labiausiai didingais žiedais galima pavadinti Liuterio revoliuciją, anglų revoliuciją valdant Karlui I, Stiuartų išvijimą, Amerikos revoliuciją ir Prancūzijos revoliucijas. Mano nuomone, mes artėjame prie naujos revoliucijos, Kuri bus visuotinė, ir apims visas civilizuotas pasaulio tautas, kad ir kokioje Žemės rutulio vietoje jos begyventų.
Vyriausybės daugiau nebevaldys žmonių, bet apsiribos pastangomis pašalinti visas kliūtis naudingam darbui. Jos turės mažai pinigų ir galių, nes kad pasiektum šiuos tikslus, daug pinigų ir galių nereikia"[4; 223]
Tokias naujoves propagavo šis mąstytojas. Kai kurias iš jų būtų sunku pavadinti komunistinėmis. Visgi šio autoriaus požiūris į civilizacijos vystymąsi, buvo perimtas kitų komunistinių filosofų. Šiaip A.de Sen- Simono galima ir nelaikyti komunistu, jeigu ne požiūris į Paveldėjimo teisę. Tai jau yra privačios nuosavybės suvaržymas, ir telpa mūsų temos rėmuose.

Literatūra.
0Ńåķ Ńčģīķ Ą. Ļčńüģą Ęåķåāńźīćī īįčņąņåė˙ ź ńīāšåģåķķčźąģ\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
1Ńåķ Ńčģīķ Ą. Āēćė˙ä ķą ńīįńņāåķķīńņü č ēąźīķąäąņåėńņāī\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982
2Karatajevas I, Stepanovas. Ekonominių politinių teorijų istorija, Vilnius, 1964
3Ńåķ Ńčģīķ Ą. Ļčńüģą Ąģåščźąķöó\\ Óņīļč÷åńźčé ńīöčąėčēģ, Ģīńźāą 1982

10. Komunistai -praktikai (Š.Furjė ir R.Ovenas).
Paskutinieji ikimarksistinio laikotarpio filosofai, norėję taikiu būdu sukurti gerai funkcionuojančias komunistines sistemas jau jų pačių gyvenamu laikotarpiu buvo prancūzas Šarlis Furje ir britas Robertas Ovenas. Jie abudu gyveno tuo pačiu laikotarpiu, Furjė darbuose net analizuojami R.Oveno atlikti darbai.

10.1Š.Furjė kapitalizmo kritika.
Kaip teigia Š.Furjė- svarbiausias visuomenės uždavinys yra garantuoti žmonėms darbą[1; 246]. "Žmogus sutinka su paklusnumu, nelygybe, baudžiavine priklausomybe, kad tik kas nors jiems padėtų, kai politiniai nesklandumai atims iš jo darbą, privers badauti, gėdintis ir nusivilti"[1;247]. Visas šias problemas sukuria netinkamas ūkininkavimas. "Negalime įsivaizduoti susivienijimo mažesnio, labiau neekonomiško, nesocietarinio (terminas, kurį naudoja Š.Furjė turėdamas omenyje jo sukurtą idealią visuomenę,- pastaba mano K.G) kaip susivienijimai egzistuojantys mūsų kaime, susidedanti iš vedusios poros ar penkių- šešių asmenų šeimos"[2; 268]. Nuosavybė ir jos pagimdytas egoizmas trukdo žmonėms siekti gerovės. "Ūkinė sankloda sudaro sąlygas atsirasti dviem griaunantiems faktoriams- priešprieša kolektyvizmo ir individualizmo, dviejų nesuderinamų interesų"[2; 273]. Taigi Š Furjė manė, kad geriausia visai visuomenei būtų, jeigu ji gyventų susivienijimai vadinamai falangomis. "Jeigu žemdirbių asociacija susidedanti iš iš 1000 žmonių, tai sukurtų tokius turtus, kad sunku būtų suprasti dabartinės visuomenės abejingumą šiuo klausimu"[3; 252]. "Š.Furjė tikėjo, kad kapitalas ir darbas pelną pasidalins proporcingai"[4; 117]. Žmonės geriau dirbs