Darbas:

didžiausias, bet ne vienintelis grūdų importuotojas graikų pasaulyje. Atėnai, Korintas, Argas, Sicionas taip pat didžiąją dalį savo poreikių grūdams patenkindavo iš tarptautinės prekybos."[5;45] Prieš akis turėdamas Atėnų ūkio reikmes, Platonas nesugeba suvokti, kad prekyba yra didžiausias jo valstybės pamatų griovėjas.
Taip pat būtina apžvelgti Platono požiūrį į visuomenės kitimą. "Platonas visiškai neigia sofistines pažangos idėjas: jo valstybė yra stabili, išlaikanti pusiausvyrą, jai nereikalingas tolesnis vystymasis"[6;68]. Tačiau svarbiausia yra tai, kad savo idealiąją valstybę jis formuoja ne nuo tuo metu gyvuojančių politinių sistemų, bet visos praktikoje gyvuojančios politinės sistemos vertinamos kaip jo idealiosios valstybės išsigimimo formos. Platonas išskiria keturias valdymo formas: timokratija (karių valdžia), oligarchija (turtingųjų valdžia), demokratija (valdžia gaunama burtų keliu), tironija (vienvaldystė paremta jėga). Kiekviena iš tų valdžios formų išsigimsta viena iš kitos, ta tvarka kuria aš paminėjau. Timokratija yra būdinga tautoms, žengiančioms iš pirmykštės bendruomenės į civilizuotą pasaulį. Kadangi valdymo forma yra susijusi su žmonių papročiais, vertybėmis susiformavusiomis istorijos bėgyje. Platonas negali grąžinti visos visuomenės į ikicivilizacinę būseną, nes tokia valstybė negalės daug gaminti. Todėl tokioje būsenoje lemta likti tik apatiniam sluoksniui. Sargybiniams yra duodami tam tikri kultūros elementai, tačiau griežtai reglamentuojamas jų gyvenimo būdas, tuo tarpu visos žmonijos sukauptos žinios suteikiamos tik karaliams- filosofams, kurių pagrindinė užduoti yra žiūrėti, kad nebūtų laužomos totalitarinės normos.
Po nepavykusio bandymo realizuoti savo idėjas Platonas vėl grįžo prie valstybės valdymo problemų. Jis parašo naują veikalą "Įstatymai", kuriame nubraižo naują valstybės valdymo modelį. Tačiau ir šis valstybės modelis tebėra totalitarinis. K.R. Poperis pateikia citatą iš "Įstatymų" kurią drąsiai galima būtų laikyti totalitarizmo programine nuostata. "Svarbiausia yra tai, kad niekas niekada neturi palikti be valdovo- nei vyrai, nei moterys neturi priprasti veikti savo nuožiūra ne tiktai kare, bet ir taikos metu reikia būti įdėmiam ir ir vykdyti valdžios nurodymus"[1;142]. Tačiau nepaisant visko, Platonas neatsisako ir senosios idealios valstybės modelio. Kaip teigia G.Sabine :"Platonas nebuvo tvirtai nusprendęs, kad "valstybėje" išplėtota teorija yra klaidinga, ir kad jos reikėtų atsisakyti. Jis nekartą teigė, kad jo tikslas yra aprašyti antrąją geriausią valstybę.[…] bet jeigu atsirastų kompetentingas valdovas, įstatymų valdžios nebereikėtų"[7; 115].
Kadangi Platonas savo ankstesniųjų teorijų nepaneigia, o tik laikinai jas modifikuoja, manau nėra būtina šį valstybės modelį nagrinėti detaliau.

Literatūra:
0Ļīļåš Ź.Š. Īņźšūņīå īįłåńņāī č åćī āšąćč. Ņ.1., Ģīńźāą, 1992
1Vasilevskis E. Platono tobulo žmogaus koncepcija\\ Filosofija- Sociologija, Vilnius, 1996, Nr. 6.
2Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981
3Orvelas Dž. Gyvulių ūkis. 1984-ieji. Vilnius. 1991
4Paunds G.J. An Historical Geography of Europe, Cambrige, 1990
5Aster. A fon. Filosofijos istorija. Vilnius 1995
6Sabine G., Thorson Th. Politinių teorijų istorija, Vilnius 1995

4. Komunistinės minties atgaivinimas.
Po Romos imperijos griūties sustojo politinės minties raida. Ištisus šimtmečius buvo nagrinėjamos bažnyčios, visuomenės bei valstybės tarpusavio santykių problemos. Komunistinės minties vystymasis visiškai sustojo, nebent atskiri fragmentai buvo perimti iš Platono. Renesansas, pasireiškęs noru atgaivinti pamirštas Antikines vertybes, vėl atgaivino šios problemos tyrinėjimus. Pirmasis žmogus pamėginęs tai padaryti buvo Tomas Moras, karaliaus Edvardo VIII lordas kancleris (vėliau jo paties apkaltintas valstybės išdavimu ir nuteistas mirti). Jo veikalas "Utopija" davė pradžią filosofinei mokyklai vadintai utopistais.
Sabine Moro "Utopiją" vadina "palyginti vienišu ir nereikšmingu to meto politinės filosofijos epizodu"[1, 452]. Galbūt to meto politinėje filosofijoje tai ir nebuvo svarbu, tačiau tolesniam komunistinės idėjos vystymuisi šio autoriaus darbai yra labai reikšmingi. Mums svarbiausia būtų parodyti utopinės valstybės socialinę struktūrą, jos valdymo sistemą. Visur kaip etalonas bus imamas Platono dialoge "Valstybė" išdėstytos mintys.
Kaip teigia knygos "Utopičeskij socializm" sudarytojai: "Moras pirmasis nupiešė visuomenės struktūros paveikslą, paremtą kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe"[2, 15]. Pirmoji Tomo Moro "Utopijos" dalis pašvęsta esamos visuomenės kritikai, iš to galima susidaryti gana neblogą tuometinės visuomenės paveikslą. Antroji knygos dalis vaizduoja mitinės valstybės gyvenimą jos piliečių tarpusavio santykius, visuomenės struktūrą.
Moro knygoje galima rasti tam tikrų užuominų į totalitarinį vienodumą" saloje 54 miestai, visi erdvūs ir didingi; visur ta pati išvaizda, kiek leidžia vietovė"[3,64]. Tai kur kas labiau centralizuota valstybė negu Platono idealioji valstybė. Tačiau nepaisant gan didelio miestų skaičiaus, jie nėra susijungę į vieną darnų ekonominį vienetą. Miestai yra savarankiški, jie tarpusavyje nepolitiškai bendrauja tik