Darbas:

valdančiosios klasės vieningumu. Jai uždraudžiama turėti nuosavybę ir turtų, įteigiant mitą, jog: "Dievas lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, jis įmaišė aukso, tokie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir amatininkus- geležies ir vario."[3;131] Platonas draudžia valdantiesiems turtėti, nes: "vos tik jie įsigis žemės nuosavus namus ar pinigų, jie tuojau pat taps namų šeimininkais ir žemdirbiais."[3;133] Tačiau (nepaisant paplitusios nuomonės) tai nereiškia, kad žemdirbiams ir amatininkams tai yra leidžiama. Kalbėdamas apie galimus karus jis siūlo pasinaudoti savo sąjungininkų turtų troškimu: "Jeigu nusiuntę pasiuntinius į kaimyninę valstybę, jie pasakytų teisybę: "Mes neturime nei aukso, nei sidabro nes mums tai uždrausta, bet jums tai nėra uždrausta. Todėl laimėjus galėsite pasiimti visas priešų gėrybes."[3;138] Platono manymu, bet kokie priešai geriau kovos "prieš minkštakūnes avis", negu "prieš liesus šunis".[3;138-139] Jeigu žemutinis sluoksnis turėtų galimybių turtėti, tokios valstybės nebūtų galima vadinti "liesu šunimi". Akivaizdu, kad uždraudęs turtėti sargybinių luomui, Platonas šios teisės nesuteikia ir eiliniui piliečiui. Taip pat Platonas liepia kiekvienam piliečiui paskirti vieną darbą : "kuriam iš prigimties yra tinkamas, kad kiekvienas, dirbdamas tik vieną darbą, būtų vieningas, o ne daugialypis"[3;140]. Jeigu panašias idėjas suformuluotumėme XX a. politinės filosofijos terminais, galėtumėme visa tai pavadinti "nuosavybės ir verslo laisvės suvaržymu".
Panašiai Platonas reguliuoja savo valstybės pavaldinių asmeninį gyvenimą. Pirmiausia jis numato, kad sargybiniams nevalia turėti šeimos ir vaikų. "Sutuoktinių poras reikia parinkti taip, kad jų vaikai būtų ramios psichofizinės struktūros ir būtų geri piliečiai"[2;43]. Filosofijos istorijoje yra laikomasi tradicijos, kad Platonas neleido kurti šeimų tik sargybinių luomui. Tačiau Platonas turėjo omenyje ne socialinį šeimos institutą, kuris perduotų savo palikuonims kultūros vertybes, o tiesiog moterų priklausomybės klausimą. Sargybiniams: "Visos žmonos turės būti bendros, nei viena negalės atskirai gyventi su kuriuo nors vyru."[3;180] Šio sluoksnio vaikų atsiradimo klausimus turės spręsti valdovai iš valstybės gerovės pozicijų. Tuo tarpu žemdirbių ir amatininkų klasei, visa tai paliekama be valstybės kontrolės. Tačiau visa vaiko socializacija bus įgyvendinama valstybės, nes Platono nuomone tiek vyrai, tiek moterys turės dirbti savo luomui priderančius darbus.
Platonas gan didelį vaidmenį skiria švietimui ir auklėjimui, tačiau tai išimtinai valdančiosios klasės privilegija. Kareivių lavinimui skiriama gimnastika ir dailieji menai [3;86], tuo tarpu karaliams- filosofams siūloma dialektika. Tačiau visame veikale visiškai neskiriamas dėmesys dvasiniam amatininkų auklėjimui. Taip pat galima pastebėti, kad kiekvienam sluoksniui yra nubrėžiamos ribos, ir kiekvienam sluoksniui galima duoti tam tikrų mokslų žinias. Įdomi yra frazė, kuria Platonas mokinti visų mokslų mokslo, t.y. dialektikos numato tik vieną žmogų. Toks poreikis yra motyvuojamas tuo, kad: "žmonės, kurie užsiima samprotavimu nesilaiko įstatymų".[3;271] Didžiausias Platono teorijų kritikas K.R. Poperis paaiškina Platono mintį: "Į klausimą, kodėl tai įvedama, atsakymas yra paprastas.- Jis bijo mąstymo valdžios".[1;173] Jo valstybėje negali būti nuomonių įvairovės, nes tai pažeis vieningumą.jeigu net ir tarp valdančiųjų bus nuomonių įvairovė, niekas negali garantuoti, kad koks nors elito atstovas nenutars pasinaudoti masėmis. Tuo tarpu kaip teigia Dž. Orvelas negalima tikėtis, kad masės pradėtų kelti reikalavimus pačios, nes:"Masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų apie tai, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos." [4;245]. Jeigu amatininkai suvoks savo asmeninius interesus, tai valdančiajam sluoksniui bus galas. Platonas tai aiškiai suprato: "Bus labai blogai, jeigu savo vietomis susikeis amatininkai, tačiau jei savo vietomis susikeistų žmonės iš skirtingų klasių tai būtų žiauri katastrofa".[1;127]
Kita specifinė Platono valstybės problema būtų prekybos klausimas. K.R. Poperis mano, kad: "galutinis tokios valstybės tikslas turėtų būti visiška autarchija. Kitu atveju arba valdovai priklausys nuo pirklių, arba patys taps pirkliais". [1;124] Platonas, tuo tarpu, netik kad nesiūlė izoliuotis, bet manė, kad: "beveik neįmanoma įkurti valstybės tokioje vietoje, kuri apsieitų bet prekių įsivežimo iš kitur. Taigi dar reikės žmonių, kurie iš kitos šalies atgabentų, to ko reikia".[3;86-87] Šiuo klausimu būtų galima pasakyti, kad Poperis užbėgo truputį už akių. Jis aiškiai suprato, jog pirklių luomas kelia didžiausią grėsmę tokios valstybės egzistavimui. Pirklys turi būti drąsus, iniciatyvus ir apsukrus. Jį dera specialiai mokinti, nes kitoks jis nebus naudingas valstybei. Tuo tarpu gavęs specialų išsimokslinimą ir pamatę kitus kraštus, pirkliai gali pradėti reikalauti visuomenės pertvarkymų. Gi Platonas tuo tarpu į savo valstybę žvelgė iš Va. pr. Kr. Kaip teigia to laikotarpio ūkio istorikai, dauguma graikų polių nesugebėdavo patenkinti savo poreikių grūdams. "Atėnai