Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

procentų į indėlių draudimo kapitalą. Galima manyti, kad buvo kuriama savotiška indėlių draudimo sistema. Išesmės tai buvo teigiamas reikalavimas, tačiau, norint jį įgyvendinti, būtina pelninga bankų veikla. Tuo tarpu nuo 1993 m. pabaigos komercinių bankų veiklos rezultatai pradeda blogėti, o nuo 1994 m. Lietuvos bankų sistema patiria nemažų nuostolių (žr. 4 pav.).


4 pav. Bankų veiklos rezultatai
Šaltinis: [2;17]

Kita vertus, Lietuvos bankai, pasimokę iš praeities klaidų, vykdė daug griežtesnę ir atsargesnę kreditavimo politiką, kuri pasiteisino Rusijos finansų krizės atveju. Be to, siekdami apsidrausti nuo šios krizės padarinių, komerciniai bankai 1998 m. antrojoje pusėje pradėjo sudaryti specialiuosius atidėjimus bendrai paskolų portfelio rizikai sumažinti. Tokia atsargi ir konservatyvi šalies bankų politika leido bankams padėti savo klientams pamažu perorientuoti savo verslą į stabilesnes rinkas ir ieškoti bendradarbiavimo partnerių Vakarų šalyse. 1998 m., palyginti su 1997 m., prekių eksportas į Rusiją sumažėjo beveik 44 procentais [6, p. 5].

3.2. Paskolų, indėlių ir palūkanų pokyčiai

Pagrindinis pelnas kurį gauna bankai yra iš paskolų, o gaunamos lėšos iš indėlių. Tai yra du dydžiai pagal kuriuos galima spręsti apie banko dydį ir atliekamu operacijų skaičių.

Didesnės palūkanos pritraukia daugiau indėlininkų, bet sumažina banko pelną ir atvirkščiai.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais paskolų palūkanų normos ir maržos (žr. 5 pav.) išties buvo didelės ir leido bankams gauti bei paskirstyti savininkams milžinišką pelną. 1993 m. Lietuvos bankų sistemoje buvo uždirbta 165 mln. litų pelno. 1992 m. pabaigoje vidutinė paskolų litais palūkanų norma sudarė apie 120 procentų, o 1993 m. viduryje-apie 150 procentų. Ypač didelė paskolų užsienio valiuta paklausa lėmė tai, kad palūkanų normų marža 1992 m. pabaigoje ir 1993 m. pradžioje buvo didesnė kaip 60 procentų (žr. 6 pav.).


5 pav. Trumpalaikių paskolų litais palūkanų normos ir maržos kaita
Šaltinis: [19]

6 pav. Trumpalaikių paskolų užsienio valiuta palūkanų normos ir maržos kaita
Šaltinis: [19]
Iš 5 pav. ir 6 pav. matyti, kad didžiausios buvo trumpalaikių (iki l mėn. ir nuo l iki 3 mėn.) paskolų palūkanų normos. Būtent tokios trukmės paskolos ir turėjo tuo metu labai didelę paklausą tarp banko klientų. Šios paskolos iš esmės buvo skiriamos vienkartiniams bankų klientų sandoriams finansuoti. Verslininkams buvo reikalingas didelis pinigų kiekis trumpam laikui, pavyzdžiui užpirkti sąstatą juodo ar spalvoto metalo Rusijoje ir traukinį nuvarius į Vakarų Europa tai parduoti.
Paskolų paklausa, palankios indėlių priėmimo sąlygos nulėmė spartų šalies bankų turto augimą. Pagrindinėje dalis buvo sukaupta paskolų pavidalu. Pavyzdžiui, 1994 m. komercinių bankų turtas padidėjo 48,5 procento, o suteiktos paskolos - net 69,6 procento [2, p. 14] (žr. 7 pav.).

7 pav. Bankų turtas ir paskolos
Šaltinis: [2, p.14]
Sparčiai didėjant bankų turtui ir paskoloms, neišvengta su tuo susijusios rizikos ir „kokybės" blogėjimo. Daugelis bankų skolininkų buvo ką tik įsteigtos bendrovės, neturinčios savo veiklos istorijos, nebuvo reglamentuota finansinės apskaitos svarba ir jos tvarkymo principai, nenumatytos audito galimybės, o tai sudarė prielaidas įmonėms turėti „dvigubą" buhalteriją.
Po bankų krizės bankai liovėsi teikti rizikingas paskolas, o jei paskola turi didesnį rizikos laipsnį, tada buvo reikalaujama didesnio užstato ir palūkanos yra didesnės.
Nuo 1997 m. didėjo bankų turtas, indėlių apimtis (žr. 8 pav.), o vėliau pradėjo gerėti ir paskolų portfelio kokybė. Specialiųjų atidėjimų abejotinoms paskoloms ir visų paskolų santykis 1997 m. sumažėjo nuo 18,5 iki 5,9 pr