Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

reglamentuojama kaip turi būti saugoma informacija, susijusi su asmens sveikatos būkle, kokia tvarka atlyginama žala, atsiradusi dėl neteisėto konfidencialios informacijos atskleidimo ir kiti klausimai, susiję su asmens duomenimis sveikatos apsaugos srityje.

3. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS ASMENS DUOMENŲ APSAUGĄ

Pamatinis teisės dokumentas, kurio pagrindu saugoma asmens teisė į duomenų apsaugą yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 8 straipsnyje yra nustatyta: “1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant

užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti” [2]. 1950 m. priėmus šią Konvenciją asmens teisė į privatumą (ir į duomenų apsaugą) tampa įgyvendinama priverstine tvarka regioniniu lygmeniu.
Įgyvendinant šią Konvenciją įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio jurisprudencija ypatingai svarbi kiekvienai valstybei. Be to, kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Teismą, jei jo teisės buvo pažeistos.
Kitas svarbus Europos Sąjungos teisės aktas asmens duomenų apsaugos srityje yra 1995 m. priimta Direktyva dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (95/46/EC) (toliau – Direktyva). Direktyvos tikslas yra ne tik apsaugoti asmenų pagrindines teises ir laisves, o būtent – teisę į privatumą tvarkant asmens duomenis, bet ir garantuoti laisvą asmens duomenų judėjimą tarp valstybių narių.


IŠVADOS

Naujų telekomunikacinių, informacinių technologijų įdiegimas, galimybė per trumpą laiką automatiniu būdu surinkti, apdoroti ir paskleisti informaciją kelia grėsmę žmogaus teisei į privatumą, o konkrečiau – asmens teisei į jo duomenų apsaugą, todėl būtina valstybėje sukurti teisinį pagrindą efektyviai asmens duomenų apsaugai, užtikrinti, kad asmens privatus gyvenimas, garbė ir orumas nebūtų pažeisti, tuo pačiu nepažeidžiant asmens teisės skleisti ar rinkti informaciją.
Lietuva asmens duomenų apsaugos teisinius pagrindus padėjo 1996 m., priimdama Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą. Tačiau dar iki šio įstatymo priėmimo asmens teisė į duomenų apsaugą buvo garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio.
Asmens duomenų teisinės