Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

TURINYS ĮVADAS 3 1. STRATEGINIO PLANAVIMO TAIKYMAS BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO-MOKYMOSI PROCESE . 5 1.1. Bendrinės kalbos samprata . 5 1.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo –mokymosi reikšmė globalizacijos kontekste 7 1.3. Strateginio planavimo samprata ir reikšmė mokymo – mokymosi procese. .9 2. BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO -MOKYMOSI STRATEGIJOS 13 2.1. Doug Buehl mokymo-mokymosi strategijų apžvalga 13 2.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesas Žemaitijos kolegijoje 16 2.2.1. Įmagnetintos santraukos strategija 17 2.2.2. Grafinio analogijos atvaizdavimo strategija . 18 2.2.3. Išankstinių orientyrų strategija 19 2.2.4. Sąvokos ir apibrėžimo schema .20 2.2.5. Frayerio modelis 22 2.2.6. Semantinės ypatybės analizė 22 IŠVADOS . 25 LITERATŪRA . 27

Darbas:

TURINYS

ĮVADAS 3
1. STRATEGINIO PLANAVIMO TAIKYMAS BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO-MOKYMOSI PROCESE . 5
1.1. Bendrinės kalbos samprata . 5
1.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo –mokymosi reikšmė globalizacijos kontekste 7
1.3. Strateginio planavimo samprata ir reikšmė mokymo – mokymosi procese. .9

2. BENDRINĖS KALBOS ( TARTIES) MOKYMO -MOKYMOSI STRATEGIJOS 13
2.1. Doug Buehl mokymo-mokymosi strategijų apžvalga 13
2.2. Bendrinės kalbos ( tarties) mokymo – mokymosi procesas Žemaitijos kolegijoje 16
2.2.1. Įmagnetintos santraukos strategija 17
2.2.2. Grafinio analogijos atvaizdavimo strategija . 18
2.2.3. Išankstinių orientyrų strategija 19
2.2.4. Sąvokos ir apibrėžimo schema .20
2.2.5. Frayerio modelis 22
2.2.6. Semantinės ypatybės analizė 22
IŠVADOS . 25
LITERATŪRA . 27

ĮVADAS

Lietuvių kalbą sudaro įvairios jos apraiškos – tai bendrinė kalba, tarmės, profesinė kalba, žargonas

it kt . Svarbiausias ypatumas, skiriantis bendrinę kalbą nuo kitų tautos kalbos apraiškų yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas. Bendrinės kalbos pagrindą sudarė gyvoji liaudies kalba, tautosaka, grožinė literatūra: tereikėjo iš jų atsijoti tai, kas sava, atitinka bendruosius lietuvių kalbos dėsnius ir polinkius. Tobulinant ir toliau kuriant bendrinę kalbą ( pavyzdžiui kad ir naujus terminus) taip pat yra žiūrima jau esamų normų ir taisyklių).
Kalbos normos yra diegiamos į vartoseną – pirmiausia per mokyklą, paskui – per viešąsias informacijos priemones. Įteisintų bendrosios kalbos normų visuma vadinama kodifikacija.( Miliūnaitė, R.1994). Kodifikacija labai dažnai nesutampa su vartosena. Žmonės kalba tarmiškai ar jų kalbai turi įtakos tarmė, kitos kalbos ir tt. Vienaip bendrine kalba kalba žemaitis, kitaip – Lietuvos rusas, dar kitaip Amerikos Lietuvis. Žmogui turinčiam susiformavusius vienokius ar kitokius kalbinius įpročius nėra lengva pereiti prie kitokios kalbinės sistemos. Visiems, norintiems kalbėti taisyklinga bendrine kalba reikia didesnių ar mažesnių pastangų. Jauni žmonės labai greitai įsisavina kalbos normas, bet bendraudami perima ir platinamas ydas. Todėl labai svarbu lavinti jų kalbą, mokyti suvokti, kas gera, o kas bloga, ugdyti požiūrį į kalbą kaip į mūsų kultūros dalį.
Ši tema yra labai aktuali, nes bendrinės lietuvių kalbos sistemą ir vartoseną stipriai veikia anglų ir rusų kalbos, kalbos norminimas atsilieka nuo vartosenos polinkių. Dėl tarmių, kitų kalbų įtakos atsiranda polinkis perkelti kirtį į ilguosius skiemenis, ilginti kirčiuotus trumpuosius balsius, pažeidinėti kietųjų ir minkštųjų priebalsių vartojimo taisykles.