Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

PLANAS I. ĮVADAS 2 II. PAGRINDINĖS INDUSTRINIO ŽEMĖS ŪKIO SĄLYGOJAMOS APLINKOS PROBLEMOS. 4 1. Dirvožemio degradacija 4 a) Mechaninė erozija 5 b) Vandens erozija 5 c) Vėjo erozija - defliacija 5 d) Cheminė erozija 6 e) Dirvos suslėgimas 7 f) Dirvos druskėjimas 7 2. Vandens tarša 8 3. Pesticidų, herbicidų ir trąšų poveikis žmogui ir gamtai 9 4. Ūkinės veiklos ytaka biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui. 10 III. IŠVADOS IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

Darbas:

14

I
ĮVADAS

Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos šiuo metu tapo itin raiškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo neracionalaus gamtos išteklių naudojimo neigiamos pasekmės juntamos ne tik konfliktinių židinių aplinkoje, bet visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač populiari tapo mus supančios aplinkos apsauga.
Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs - ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė:miške rinko uogas, vaisius, valgomas šaknis, susigaudavo laukinį žvėrį, upėje žuvį. Medžioklės verslas vertė keisti gyvenamąsias vietas, klajokliškas gyvenimo būdas nepalikdavo žymesnių pėdsakų.Stabilesnės buvo žvejų gyvenvietės, įsikūrusios upių ir ežerų pakrantėse. Tačiau poveikis gamtai pastebimas tik labai apibrėžtoje teritorijoje - pačios gyvenvietės

ribose.
Laukinių gyvūnų prijaukinimas ir dėl to atsiradęs gyvulininkystės verslas buvo naujas visuomenės ūkio raidos etapas, davęs pradžią aktyviam gamtos turtų naudojimui. Žemdirbių kultūrai plečiantis, atsirado pirmi konfliktai tarp žmogaus ir gamtos. Dirbamus laukus teko atkovoti iš miško. Prasidėjusioje kovoje tarp miško ir lauko nugalėdavo visuomet laukas, nes jis duodavo greičiau ir daugiau apčiuopiamos naudos negu miškas. Miško ir lauko kiekybinių santykių kaita vyko visais istorijos periodais (Šešelgis, 1991, 15-16).
Žmogaus galia augo, ūkinės veiklos mastai didėjo.Žmonės kirto ir degino miškus,tiesė kelius, kasė kanalus, tvenkė upes, įrenginėjo sudėtingas irigacines sistemas. Tai be abejonės, žymiai sustiprino poveikį gamtai, sukėlė neigiamų ekologinių padarinių. Nemaža ganyklų buvo nuganytos, jos virto dykumomis.
Kuo daugiau žmonės naudojo įvairias gamtos medžiagas bei jėgas savo augantiems poreikiams tenkinti, tuo plačiau ir giliau jie veikė gamtą, pažeisdami jos harmoniją. Tai ypač išryškėjo tada, kai iš žemės ūkio civilizacijos, paremtos daugiausia subalansuotu santykiu su gamta, buvo pereita į mašininę civilizaciją. Įvykus pirmajai ir antrajai pramoninei revoliucijai, industrija, stambioji mašininė gamyba tapo svarbiausia civilizacijos plėtros kryptimi (Kalenda, 1992, 8-9).
Pramonės pasiekimai nepaliko nuošaly ir žemės ukio. Praktiškai kartu su pačios pramonės vystymusi vyko ir žemės ūkio industrializacija. Žemės dirbimui pradėjus naudoti traktorius ir kitus mechanizmus, susidarė galimybė žymiai geriau įdirbti žemę, o pradėjus sausinti perteklingo drėgnumo žemes, ne tik padidėjo jų derlingumas, bet buvo įsisavinti ir nauji, anksčiau žemdirbystei netinkami