Visata ir žmogus - Puslapis 9

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

žodžio ir pasiklysti joje kaip
tamsiausiame labirinte. Ačiū dievui, tą matematiką, kurią jis turėjo
galvoje taip sakydamas, visi mes jau esame išmokę mokykloje, nes vis tik
šiems žodžiams daugiau kaip 350 metų. Iš kitos pusės, ir matematika kaip
kalba, ir supratimas apie Visatą per šį laiką labai pasikeitė, todėl
išdėstyti pilnai kvalifikuotai šiuolaikinį požiūrį į ją vėl nėra lengva
nesinaudojant adekvačiu matematikos aparatu, tačiau pabandyti labai verta,
nes kuo bus platesnė jūsų Visata, tuo išmintingesnė ir tuo pačiu
turtingesnė bus ir visa mūsų visuomenė.
Taigi, pradėkime nuo to, kad kadaise Visatos centre būdavo talpinama Žemė,
aplink kurią sferomis judėjo Saulė, Mėnulis ir matomos plika akimi planetos
(Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas). Toliau buvo tvirtas
sferinis dangaus skliautas, skiriantis Žemę nuo dangaus, kuriame buvo
išbarstytos

nejudančios žvaigždės. Visas skliautas, aišku, sukosi apie Žemę
pastoviu greičiu. Šis Visatos suvokimas sudarė teologinės kosmologijos,
gyvavusios iki XV amžiaus, pagrindą. Jis pasikeitė tik 1417 metais po ilgos
užmaršties atspausdinus Lukrecijaus (99-55 BC) poemą "Apie daiktų
prigimtį", kurioje Visata buvo vaizduojama kaip tuštuma, retsykiais
užpildyta judančiomis nedaliomis dalelėmis. Buvo teigiama, kad Visata
neturi centro ir talpina savyje begalę apgyvendintų pasaulių. Nei ji pati,
nei vykstantys joje įvykiai turėtų būti nepavaldūs jokiems dievams.
Didžiausias Lukrecijaus pasekėjas buvo už erezijas sudegintas ant laužo
Džordano Bruno (1548-1600), aktyviai platinęs neoriginalias ir daugeliu
atvejų nerealias idėjas.
Pabandykime suvokti, koks naivus yra toks vaizdas. Kaip tiksliai žinoma,
didžiausias materialių kūnų judėjimo greitis negali viršyti šviesos greičio
vakuume, lygaus apytikriai 300 000 km per sekundę. Tai yra didžiausias
galimas ir šios kietos sferos dalių judėjimo greitis. Sfera gi per parą
turi "apsisukti" aplink Žemę, todėl maksimalus jos atstumas nuo Žemės turi
būti baigtinis. Nesunku suskaičiuoti, kad jis gali būti ne didesnis už
keturis milijardus kilometrų. Paskutinės žinomos planetos - Plutono -
orbitos spindulys lygus maždaug šešiems milijardams kilometrų. Taigi, ši
sfera turėtų būti ne toliau kaip Saulės sistemos viduje.
Planetų (graikiškai aster planetes reiškia klajojančias žvaigždes)
judėjimas žvaigždžių fone visada atrodė labai sudėtingai.
Pav. 1.9. Marso judėjimo trajektorija, kaip ji matoma iš Žemės.
Kiek žinoma, pirmas bandęs jame susigaudyti buvo