Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

egzistuojančias mokesčių sistemoje mokesčių išlaidas, politikai pradeda suprasti, kad tik planuojant ir valdant šį valstybės išlaidų elementą, galima pilnai kontroliuoti fiskalinę, mokesčių ir biudžeto politiką.

Mokesčių išlaidų koncepcija teigia, kad mokesčių sumą (visu pirma pajamų mokesčio) sudaro du komponentai. Pirmasis komponentas yra normalūs mokesčių įsipareigojimai (nesvarbu, ar mokesčių mokėtojai pajėgūs juos vykdyti, ar, laikui bėgant, jie padidins mokesčių nepriemoką), nustatomi pagal normatyvinę mokesčių struktūrą. Antrasis komponentas - tai visų tipų nukrypimai nuo normatyvinės struktūros. Pastarieji dar vadinami “mokesčių subsidijomis”, kadangi paprastai būtent jie suteikia tam tikras privilegijas atskiroms pramonės šakoms, veiklos rūšims, socialinėms grupėms arba netgi asmenims. Tai realizuojama įvairių mokesčių lengvatų forma: atskaitymų arba neapmokestinamų pajamų

padidinimas, atleidimai nuo mokesčių, mokesčių sumos sumažinimas arba mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpių mokesčių įsipareigojimus). Bet kokiu atveju, šiuolaikinė mokesčių teorija plačiai pripažįsta, kad minėti nukrypimai sudaro valstybių išlaidų dalį kaip ir tiesioginiai pervedimai iš biudžeto (subsidijos gamintojams, kainų subsidijos, kompensacija už šilumą arba kita parama šeimoms ir mažas pajamas gaunantiems žmonėms) bei kita piniginė pagalba, kurią valstybė teikia, pavyzdžiui, lengvatinių kreditų forma.

Iš mokesčių išlaidų koncepcijos seka pagrindinė išvada, kad, vertinant valstybės išteklių, nukreiptų į tam tikra sferą (pvz. parama šeimoms) apimtį, būtina išnagrinėti tris esminius elementus:

- tiesioginės valstybės (biudžeto) išlaidos;

- mokesčių (dažniausiai pajamų) išlaidos;

- mokesčių administravimo išlaidos, kadangi kuo daugiau mokesčių struktūroje nukrypimų nuo normos, tuo sunkiau juos administruoti.

Pastarasis elementas tampa kertiniu, pasirenkant tiesioginę arba netiesioginę valstybės paramos formą.

Struktūrinės problemos yra žymiai gilesnės, nei tai gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos paliečia fundamentalią ekonominę problemą – pasirinkimo problemą. Kaip atrinkti “geriausią” valstybės išlaidų programą? Jei gretinamos programos pasižymi identiškais ar panašiais tikslais (pvz., “pagerinti transporto sąlygas regione”) ar adekvačiu numatomu makroekonominiu poveikiu (augimui, infliacijai, mokėjimų balansui, lygybei ir t.t.), logiška būtų pasirinkti efektyvesnę naudos/sąnaudų prasme išlaidų kryptį/programą. Praktikoje, deja, jokios programos ar kryptys nėra