Darbas:
Vokietijos imperijos baudžiamojo proceso kodeksas, visos Vo¬kietijos mastu patvirtinęs proceso viešumą ir žodinį procesą, laisvą įrodymų vertinimą, užtikrinęs baudžiamojo persekiojimo ir teismo funk¬cijų atskyrimą, teisėjų nepriklausomumą, neprofesionalaus elemento dalyvavimą teisme.Šis kodeksas daug kartų buvo keistas ir pildytas. 1965 m. išleista nauja šio kodekso redakcija. Pagal jį, baudžiamasis procesas VFR struk¬tūriškai susideda iš tokių stadijų: parengtinis tyrimas; klausimo dėl by¬los atidavimo teismui sprendimas; teisminis nagrinėjimas ir nuospren¬džio priėmimas; nuosprendžio ir kitų teismo nutarimų skundimas; proceso, užbaigto įsiteisėjusiu nuosprendžiu, atnaujinimas.
1949 m. Bonos konstitucija reglamentuoja teisminio proceso or¬ganizavimo tvarką, remiantis piliečių lygiateisiškumu, teisėjų nepa¬keičiamumu ir nepriklausomumu, nepaprastųjų teismų draudimu, už¬tikrinimu kaltinamajam teisės įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, pažeidus jo teisių
Vokietijos Teisė Lietuvoje. Vadinamoji Mažoji Lietuva, nuo senovės laikų apgyventa prūsų, lietu¬vių, dėl XII-XIII a. kilusios vokiečių ekspansijos ilgiems amžiams ta¬po priklausoma nuo Vokietijos. Todėl ekonominis gyvenimas, kultūra ir, žinoma, teisės kūryba čia plėtojosi neišsiskirdama iš šių procesų, būdingų visai Vokietijai. Šioje teritorijoje galiojo Prūsijos teisės šalti¬niai, kuriuos po antrojoje XIX a. pusėje įvykusio Vokietijos suvieniji¬mo daugiausia pakeitė Vokietijos imperijos įstatymai, tarp jų 1900 m. Civilinis ir Prekybos, 1871 m. Baudžiamasis, 1875 m. Civilinio pro¬ceso, 1877 m. Baudžiamojo proceso kodeksai, Vekselių įstatai ir kiti įstatymai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos sutartimi šiaurės ryti¬nė Mažosios Lietuvos dalis — Klaipėdos kraštas, motyvuojant lietuviš¬ka jo gyventojų sudėtimi, nuo karą pralaimėjusios Vokietijos buvo at¬skirta, todėl nuo Versalio sutarties įsigaliojimo (1920 m. sausio 1 d.) Klaipėdos krašto ir Vokietijos teisės raida išsiskyrė. Nepaisant to, Klai¬pėdos kraštui 1923-1939 m. sugrįžus į Lietuvos valstybės sudėtį auto¬nominio teritorinio vieneto sąlygomis, joje liko galioti dauguma senų¬jų Vokietijos kodeksų ir kitų įstatymų, sudariusių šio krašto teisės pagrindą.
Dėl šios priežasties pagrindiniai XIX a. Vokietijos teisės šaltiniai buvo išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Lietuvoje: 1927 m. pasirodė Vokietijos civilinis kodeksas (Vokietijos imperijos civilinis kodeksas), 1935 m. - baudžiamasis (Vokietijos valstybės baudžiamojo įstatymo knyga) ir baudžiamojo proceso (Vokietijos valstybės baudžiamosios teisenos tvarka). Beje, Baudžiamojo kodekso nustatytos nusikalstamų veikų klasifikacijos grupės į lietuvių kalbą čia verčiamos kaip „nusidėjimai",„nusikaltimai" ir „nusižengimai".
Komentarai